---
Marijam buvo graži, tarsi lėlė vitrinoje.. Tos didžiulės mėlynos akys, kuriose atrodo galėdavai įžiūrėt Jos gyvenimo ypatumus, atrodo galėjai paskęst jose. Banguoti šviesūs iki liemens plaukai, skruostuose duobutės, aksominė oda.
Jai dėmesio netrūko. Aplink ją visuomet suposi būrys vaikinų tik ir besitaikančių į jaukią vietą Jos širdyje. Bet tai ne taip paprasta.. Ji žinojo savo vertę. Visuomet svajojo apie Jį. Tokį, kuris bus kitoks. Tokį, kurio nėra. Marijam mėgaudavosi gautomis gėlėmis, kurios tapo įprastu dalyku, nes jų buvo pilni namai. Jų ir begalės laiškelių.
Ji šypsodavosi, pagalvodama apie tai, kokie Jie visi naivūs. Jie niekada negaus Jos. Ji nepriklausoma. Ji dievino laisvę.
Marijam susipažino su vaikinu. Tačiau Jis buvo kitoks. Jis nealpo pamatęs Jos stulbinantį grožį, Jis nežiūrėjo spindinčiom akim, Jis net nerodė didžiulo susidomėjimo Ja. Tai ją neramino. Ar kas nors blogai?
Pamynusi savo išdidumą, Ji pati pakviesdavo Jį kavinę ar į trumpus pasivaiksčiojimus parke.
Laikas ėjo. Ji Juo susižavėjo. Jis taip pat. Pasimatymai darėsi vis dažnesni ir užtrukdavo kurkas ilgiau. Ji pajuto, jog Jis rakina Jos širdies duris. Iš kur gavo raktą?
Ne.Taip nebus. Ji niekuomet nepasiduodavo vaikinų vilionėm. Ji nenori kentėti. Apsisprendžia, jog toliau taip tęstis negali. Dingo iš jo akiračio.
Kartą, prie savo durų rado mažą paketėlį, su spalvotu blizgančiu popieriumi. Tai jai įspūdžio nesudarė. Numetėi jį ant artimiausios kėdutės, bet pamačiusi jog ant jo parašytas Jos vardas tokia dailia rašysena, paėmė jį atgal. Tikėjosi kaip visuomet išvysti šokolado pakelį, tačiau.. Tai tebuvo pirštinės, o ant dėžutės dugno parašyta „Bent jau jos šildys Tavo rankas“ . Daugiau nieko.
Laikas ėjo, kelios raukšlės pasipuošė Jos veide, tačiau grožis neblėso. Ji vis dar tebesulaukdavo dėmesio. Mažiau, bet pakankamai. Vis dar nieko neprisileisdavo. Ji gi laukia to vienintelio. Marijam dažnai prisimena tą vaikiną, bet Jis juk ne toks, kokį susikūrė savo vaizduotėje.
Kalendoriai keitė kalendorius. Metai metus.
Vis dar ilgi, bet jau balti plaukai, buvo stipriai susegti. Lūpos padažytos sodria raudona spalva. Ji nebeeina iš namų.. Jos žvilgsnis vis dažniau užsižiūrėdavo į vieną tašką, tarsi įtemptai galvodamas. Rankos laikas nuo laiko drebėjo.
Dabar, kaisdama kavą, Ji padeda puodukus dviems. Bet gers Ji viena. Ji vis dar mano Jog Jos vienintelis šalia. Galbūt jau ieško Jos durų. Taip diena iš dienos. Antrasis puodelis lieka nepaliestas. Apdulkėjęs.
Bet juk išauš tokia diena, kai iliuzijas nugalės realybė.. Ir antkapį puoš tik vienas vardas. Marijam.
