MėlynasVėjas 2006-Lap-26 Sek, 2:32 pm
[font=Times New Roman][align=justify]Ten, kur mėnulis apšvietė Mėlynų Medžių viršūnes, ir jo šviesos pirštai palietė žemę aplenkdami tvirtų medžių šešėlius, aš bėgau nuo savęs, kartais suklupdama ir nusibrozdindama rankas. Mano pėdos žengė ant nukritusių baltų lapelių. Pribėgau baltai pražydusių medžių sodą. Mėnulis privertė juos šviesti tarsi dievišką šviesą nešančius Pankelius. Atsigręžiau pažiūrėti ar save tebesiveju, paruošusi aštrų kataną pamaitinti krauju.. Aš tebesivijau. Aš tebebėgau džiugios beprotybės išplėstom akim, o iššiepti datys perkando ašarų kanalus. Priekyje manęs laukė duobė, bet ne bedugnė. Nepamačiau jos, ksiačiavau baltus lapus po kojomis. Smigau į jos gilumą paskęsdama tamsybėje. Nesupratau, kas įvyko, kol Mėnulio spindintys pirštai susirado mane. Ir pažiūrėjus į blyškų Mėnulio veidą užsiliepsnojo ugnis visur aplink mane. Liepsnos švelniai degino mano sielą, ir aš paskendau ugniniame vandenyne. Vanduo buvo nešaltas, jo srovės švelniai atgaivino mano pavargusį nuo bėgimo kūną. Išgirdau kaip dar kažkas įkrito į liepsnas paskui mane. Aš save pasivijau. Sugriebiau ir iškėliau galvą į paviršių. Išnėrus ugnis ėmė skaudžiai deginti mane, o dūmų suterštas oras dusino. Sukaupiau jėgas ir vėl panėriau. Plaukiau kuo toliau nuo savęs. Kartais iškeldavau galvą įkvėpti liepsnų įkaitinto oro. O ugnis degino mano akis. Jaučiau, adk nebetoli bus krantas. Bijojau išlipti. Nežinojau ar spėsiu nuplaukti greičiau už save. O jeigu jau laukiu savęs, su paruoštais katano ašmenimis ant kranto?
Nežinojau. Norėjau taip ir paskęsti, nebeišlipti niekad aį paviršių. Bet oro trūkumas taip degino plaučius. Neturėjau jėgų pasiduoti.[/align][/font]