Jausmai liejas per kraštus.. laisto viską aplink. Per daug jų, žiauriai per daug. Tiek pykčio, tiek skausmo, tiek džiaugsmo ašarų... visko per daug.
Romantizmas dar gyvas.
Reikia man natūralumo kaip reikiant... taip reikia... dingti nuo visko.... idiotiška visiem tai atrodytų, bet noriu... reikės įgyvendint... kol nesibaigė vasara... tik nenoriu viena... dar ne laikas, nes reikės grįžti.. kažkada, kai galėsiu nebegrįžti, tada galėsiu pabėgti viena... viskas vistiek bus vis vien... o dabar neišeis... negaliu pabėgti laikinai viena.... tik nėra kas turėtų galimybių, ir beveik nėra kas galėtų kartu pabėgti... mėšlas. O man taip reikia įgyvendint tai, kol dar galiu... ir tokią progą galiu turėti...
Ir reikia nugriauti tą kryžių prie ant Šatrijos Kalno. Šitokia jėga ten sklando, šitokie ritualai ten galėtų vūti atliekami.... o tas suknistas krikščionių kryžius.... reikia jį nugriauti. Būtinai. Per daug viską gadina. Sklaido, ir niokoja visą magiją iš ten.
Vemsiu. Per daug bjauru kas kartą pažiūrėjus į dangų matyt antenas, laidus, lėktuvus, ir kitokias šlykštynes. Kodėl ten negalėtų skraidyti drakonai, ir visokios oro gyvatės? Bjaurus tas žmonių pasaulis. Kad bent jau būtų galima žirgais jodinėti, ir rąstiniuose namuose gyventi.. arba akmeninėse tvirtovėse... plaukioti dideliais mediniais laivais, su išsižiojusiu slibinu prikyje... ir siunčiant voką užklijuoti jį vašku.
Tiesa, šitą aš dar panaudosiu... nesvarbu ką kas pagalvos, nesvarbu kam nusiųsiu, bet bent jau malonu bus vašką užpilti..
Nuversti reikia kryžių. Ir tuos mūrus plastmasinius. Ir dangų išvalyti, nuo elektros kabelių.. Žaibai priklauso Perkūnui, ne žmogui. Ir žmogus priklauso Pasauliui, o ne Pasaulis žmonėms. Dar daug ką reikia padaryti. Ir nuversti reikia kryžių..



