Diskusijos svečiuose pas mistrale

Nu spek ;P del kokio aš eilerashchio spangau nuo pat tavo eilerashchiu pasireishkimo magijoj? ;P nu tas.. .levas ,bet zhostkai artimas kazhkodel man...

nu aš neprisimenu kuris ten... blemba, žinau kazhk kazhkuris, bet kai mano tokia atmintis, net ir po penkiasdeshimties kartu, vistiek aš neprisimenu kuris... nu krch, *Po šimts pypkių*, iš esmes tai man nlb ir rupi dabar.... blemba, dabar susinervinau del to, kad mano skleroze man sues tuoj smegenis.... nu *skanumėlis*, viskas nervoja šiandien, nu negaliu....
rRhaaaaaaaaaaaaaaaaaaah!!!!!!!!!!!

labai grazu..;} tu gal visa knygute noretum isleisti?

Tiesiog nerialiai graziai ;}

ai nemanau, adk kada rimtai uzhsiiminesiu rashomu menu... tik shiaip chia pasiblevyzgojimai, o knygutes leist neapsimoka.. nes nieko ypatingo shiaip chia nera, todel neapsimoketu tikrai..
nu bet aishku, achiu.

Nieko graziau nesu skaiciusi...

fainai

Pieva zydi.Pieva puva. Antonimai. Nuostabus.

WoW! Kad ir aš taip gražiai kurt mokečiau... Apėmė pavydas...

Ttikrai grazu!!! ....likau suzaveta.....

čia šiaip, NeDienorašitniai. ir ne eiliuoti.

Javų laukai pakelėse linguoja, o Vėjas skausmą iš mano akių po nudegusias pievas išnešios.. Prilijo jau vėl į mano tuščią taurę iš juodo debesies, kuris visada virš manęs kabo.. Jei įlašinsiu ten kraujo lašą, ar viskas bus geriau? Juk ašaros tada taps rausvos... Nors stoviu vietoje, bet viska vistiek tenka palikti.. Plėšia iš manęs mano sapnus kas dieną... aš nenoriu jų atiduoti... aš pavargau kovoti... Bet nenoriu atiduoti.. Ir nubėgsiu aš rytoj pasiguosti pas švelnią ryto žolytę... Nors Saulė ją jau išdžiovino, turbūt, kad aš niekur neberasčiau nieko, kas nebraižytų... Atima iš manęs ir praeitį, ir tą Tamsų Kampelį pavėsyje, kur galėčiau pasislėpti nuo visų dūžtančio bjauraus stiklo šukių, krentančių iš apačios..
Ir padarysiu viską, ką reikės, pavargusiom akimis į žemę žiūrėdama.. Ir toli prieš akis savo svajones regėdama...

~~~

Liūdna...
Gerai, kai galima nebeskaičiuoti savaitės, mėnesio dienų, nes nelaukia niekas siaubingo, ar šiaip bauginančio... bet imi taip ir pamatai, kelinta šiandien diena, netyčia.. ir taip nemalonu pasidaro, prisiminus, kad už kelių dienų dar vieni metai dings iš gyvenimo.. ir dar mažiau liks iki nežinios, dar daugiau iššvaistyto laiko nubyrės į smėlio laikrodžio dugną... aš per anksti gal pradėjau jausti tą bjaurų jausmą, kad laikas taip siaubingai greitai bėga, bet supratau ir tai, jog niekada iš tiesų tomis dienomis, kai dar švęsdavau, iš tiesų nebūdavau laiminga... išvis nebūdavo net linksma... visiem kitiem būdavo linksma, ir man reikėdavo apsimesti.. ir net pati prieš save apsimetinėdavau.. bet juk grauždavo viduje, labai grauždavo, tik nesuprasdavau..
Vistiek mėšlas..

Byra maži smėlio trupinėliai.. Byra, iš lėto, tačiau visu greičiu... Smėlis? O gal dulkės? Juk Laikas nuo jų neatsiejamas... nors iš dulkės neatsiradai, ir dulke nevirsi, nebent nebesugalvoji nieko įdomesnio ką nuveikt Egzistavime, bet vistiek, visa kas materialu, vistiek virsta dulkėmis... bet Laikas nematerialus. Bet Jis ir nevirsta dulkėmis. Laikas tik naikina materialius dalykus... nes materialūs daiktai tėra šiukšlės, vienam dideliam konteinery, gyvenime. Žmonės ir tetrokšta būti vien fiziniu kūnu, kuris ir virs dulke, nes Laikui tokių nereikia. Tik nesuprasiu, kodėl žmonės nori būti šiukšlėmis..

~~~


Žemės kupstas ėmė judėti. Kažkas tyliai iš po žemių šnibždėjo. Kažką sakė, bet turbūt niekas negirdėjo, tik medelis augantis šalia įdėmiai klausėsi. Galų gale saulės spindulys apšvietė mažą žalią daigelį, lyg rudeninį grybą išlindusį iš po samanų.. Jis juokėsi kutenamas šviesos ir džiaugėsi išvydęs šitą platų didelį, ir kaip jis buvo girdėjęs iš Motinos Gamtos, gražų pasaulį.. Džiaugėsi aplink matydamas daug visokių įdomių keistenybių. Džiaugėsi galėdamas įkvėpti gaivaus Oro. Tačiau įkvėpdamas trečią kartą, daigelis ėmė dusti, kažkas ėmė taip baisiai graužti jo gerklę, jog jis manė, jog geriau numirti, negu kęsti šitą kančią. Po kelių minučių ji baigėsi.. pilkai melsvi dūmai išblėso, ir buvo galima kvėpuoti.. taip pat baigėsi tas baisus triukšmas. Tokio košmaro daigelis nesitikėjo šitame nuostabiame pasaulyje. Nespėjęs atsitokėti, jis gavo stiprų smūgį iš nugaros, ir jo pasaulėlį apgaubė tamsa. Šlapias laikraščio lapas užkrito ant jo, uždengdamas visas grožybes ir baisybes dienos šviesoje, lyg būtų didelis namų stogas. Kažkur iš tolo girdėjosi dūžiai, kažkieno dideli žingsniai. Dun dun dun dun... Jie vis garsėjo ir garsėjo. Staiga nė pats daigelis nespėjo suprasti kas vyksta, kaip jis pakilo į orą, kartu su savo stogu, kuris nuskirdo toliau už porps metrų. Po kelių sekundžių skrydžio daigelis trenkėsi į žemę iš netikro akmens. Daigelis nebejautė savo jauno ir gležno kūnelio. Netrukus žingsniai vėl pasigirdo ausyse, visia čia pat, ir didelė sintetinio padaro pėda nukrito ant žalios galvelės ją visiškai sutraiškydama. Ir nuėjo. Šalia gatvės išaugo daigelis, tarp cemento plytelių. Ne vietoj. Nebuvo vietos pasualyje daigeliui.

~~~

Ten, kur mėnulis apšvietė Mėlynų Medžių viršūnes, ir jo šviesos pirštai palietė žemę aplenkdami tvirtų medžių šešėlius, aš bėgau nuo savęs, kartais suklupdama ir nusibrozdindama rankas. Mano pėdos žengė ant nukritusių baltų lapelių. Pribėgau baltai pražydusių medžių sodą. Mėnulis privertė juos šviesti tarsi dievišką šviesą nešančius Pankelius. Atsigręžiau pažiūrėti ar save tebesiveju, paruošusi aštrų kataną pamaitinti krauju.. Aš tebesivijau. Aš tebebėgau džiugios beprotybės išplėstom akim, o iššiepti datys perkando ašarų kanalus. Priekyje manęs laukė duobė, bet ne bedugnė. Nepamačiau jos, ksiačiavau baltus lapus po kojomis. Smigau į jos gilumą paskęsdama tamsybėje. Nesupratau, kas įvyko, kol Mėnulio spindintys pirštai susirado mane. Ir pažiūrėjus į blyškų Mėnulio veidą užsiliepsnojo ugnis visur aplink mane. Liepsnos švelniai degino mano sielą, ir aš paskendau ugniniame vandenyne. Vanduo buvo nešaltas, jo srovės švelniai atgaivino mano pavargusį nuo bėgimo kūną. Išgirdau kaip dar kažkas įkrito į liepsnas paskui mane. Aš save pasivijau. Sugriebiau ir iškėliau galvą į paviršių. Išnėrus ugnis ėmė skaudžiai deginti mane, o dūmų suterštas oras dusino. Sukaupiau jėgas ir vėl panėriau. Plaukiau kuo toliau nuo savęs. Kartais iškeldavau galvą įkvėpti liepsnų įkaitinto oro. O ugnis degino mano akis. Jaučiau, adk nebetoli bus krantas. Bijojau išlipti. Nežinojau ar spėsiu nuplaukti greičiau už save. O jeigu jau laukiu savęs, su paruoštais katano ašmenimis ant kranto?
Nežinojau. Norėjau taip ir paskęsti, nebeišlipti niekad aį paviršių. Bet oro trūkumas taip degino plaučius. Neturėjau jėgų pasiduoti.

O kiek musių
Nutūpę ant mūsų
O mes gyvenam
Ir kopiam į kalnus

Purvina vėliava
Danguj mėlynam
O jūros bangos
Akmenis plauna

O mes juk laimingi
Mums nieko nestinga
Ir žodžiai banalūs
Visad rimuojas

Sugrįžo vėl vėjas
Mūsų nenugalėjęs
Ir ginklai rūdyja
Nes vakar vėl lijo

Ir vėl žvaigždės sugrįš
Mūsų akys išvys
O protas aukščiausias
Nakty pasiklys