- Heh. Sulaužiau cigaretę.
- Tai ar tu protingas?
- Ne.
- O dabar?
- Ne.
- O dabar irgi?
- Ne.
- O dabar irgi ne?
- Ne.
- O dabar?
- Ne.
- O dabar irgi neprotingas?
- Ne.
- O dabar?
- Eik velniop.
- O dabar jau galiu eit?
O taip, moku žmones iš kantrybės išvest.
Tušča galva. Visiškai. Jokių minčių. Jokio noro. Nors ne, noras yra. Tik dar nežinau, konkrečios jo formuluotės ir preteksto.
Girtas gulėjai kažkur po stalu, kai dievas dalino tau protą žmonių...
Gera daina, iš tikro.
Uždegam žibuką Dievo *Po šimts pypkių* garbei. Einam miegot? Ne. Dar ne laikas. O kada jis bus? Ne dabar. Tai gal dabar? Irgi ne. Po šimto metų vienatvės ir vieno puodelio arbatos. Šaltos, karštos, be cukraus, su vienu šaukšteliu medaus, juodos, mėtų, su citrina. Tvirtai žinau - ne žalios.
Radau skirestuvą. Nupiešiu apskritimą. Tobulą. Visai kaip aš (gera taip galvoti). Tada nupiešiu jame dvi X formos akis. Susiūtas lūpas. Ir pavadinsiu Velnio Išpera. Tobulas piešinys bus.
Užsimaniau į mokyklą. Geri metai manęs laukia. Žinau, kad ryt jau nenorėsiu.
Turiu mažą baltą katytę.
Devinto atspalvio nagų lakas yra gerai.
Aš stačiokė? Negali būt.
Aš miela.
Žalia gėlė ant mano stalo.
Sustojęs laikrodis.
Jau žinau, ko noriu.
Nušauti Brazauską.
Aš jus irgi myliu.
O dabar?
Jau nebe.


