Dievas. 2006-Lap-25 Šeš, 11:08 pm
Numirt. Priežastis, pasekmė, motyvas, tikslas, svajonė. Kai gyveni pragare. Kai padarą, kurį turi vadinti tėvu, liežuvis neapsiverčia pavadinti žmogumi. Ir ne dėlto, kad gimdytojas ko nors neleido, nedavė litų ar pagavo rūkančią. Viskas daug sudėtingiau. Tas padaras valgo mane gyvą. Koktu į jį žiūrėti, išgirdus balsą, norisi daužyt galva į sieną. Kad nutiltų. Amžiams. Kai jis prie manęs prisiliečia, pradedu isteriškai klykt. Nepamenu, kada paskutinį kartą pasakiau jam ‘labas rytas’. Neturiu tėvo. Jis neturi dukters. Ir niekada nebeturės. Atrodo, kvaila? Gal. Vienok, su jumis negyvena despotas alkoholikas, kuris kasdien kartoja, koks aš šūdo gabalas ir kaip jis mane sužlugdys. Iš bet ko. Bet ne iš tėvo. Ieškau naujos dislokacijos vietos.
Pusę metų kiekvieną dieną pabundu su ta pačia mintim. Mirk.
Pavasario naktimis mėgstu pagulėt ant geležinkelio bėgių. Žiūrių į skylėtą dangų... Ir mano kelnės skylėtos... Koks ryšys tarp žmogaus ir dangaus!
Bet štai ateina traukinys, ir aš traukiuos į šalį.
Užtat ir negerbiu savęs. Kitas nepasitrauktų.
Tokiems šiandien – dangus.