Diskusijos svečiuose pas mistralę

LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ - VIENA SENIAUSIŲ EUROPOJE. ŽYDAI Į LIETUVĄ ATSIKĖLĖ VIDURAMŽIAIS. MANOMA, KAD JIE ČIA GYVENO NET NUO XIV A.

Lietuvos žydai užima išskirtinę vietą tautinių mažumų kontekste. Lietuvos ir Vilniaus istorijos be žydų praktiškai neįmanoma įsivaizduoti. Žydų gyveni¬mas Lietuvoje visuomet lydimas turtingos ir savitos kultūros, kuri suvaidino svarbų vaidmenį šalies istoriniuose procesuose. Žydai buvo integrali Lietuvos visuomenės dalis, aktyviai prisidėjusi prie mokslo, ekonomikos ir kultūros raidos. Per savo istoriją jie patyrė terorą, pogromus, 1941-1944 metų holokaustą, 50 metų kultūrinį ir dvasinį Sovietų genocidą.

Prieš karą Lietuvoje (su Vilniaus kraštu) gyveno apie 250 tūkst. žydų. Tai buvo gausiausia šalyje tautinė mažuma, tarpukariu sugebėjusi sukaupti mil¬žinišką intelektualinį kultūrinį potencialą. Dabar žydų Lietuvoje liko mažiau negu 5 tūkstančiai. Iš didžiausios mažumos žydai tapo viena mažiausių. Lie¬tuvos žydų bendruomenė negausi, bet gyvybinga ir dinamiška, stengiasi išsaugoti savo kultūrą bei identitetą.


Nacių siekis visiškai sunaikinti žydus ir jų kultūrą neišsipildė. Lietuva iki šiol primena didingą žydų praeitį, turtingą kultūrą, Vilnių - Lietuvos Jeruzalę, kurią garsus istorikas S. Dubnovas vadino visos diasporos Jeruzale. Žydų bendruomenė, nors ir netekusi apie 93 procentus savo tėvynainių, gyvuoja. Tautos kultūra yra gyvybingesnė už žmones, kūrusius ją ir gyvenusius jos terpėje. Šioji kultūra, nepaisant didžiulių nuostolių, gyva išlikusiose knygose, pastatų architektūroje, Vilniaus gatvelėse, tradicijose, žmonių atmintyje. Visa tai ir dabar palaiko žydiškumą, skatina aktyvią Lietuvos žydų bendruomenės veiklą.


Lietuvos žydai turi ką prisiminti. Vilnius ir Lietuva buvo ypač turtingi žydų išminties ir žydiškosios dvasios. Vilniuje, pavyzdžiui, veikė 110 sinagogų ir maldos namų, tarp jų - nuostabios architektūros Didžioji sinagoga, įkurta 1573 m. ir sugriauta per karą bei sovietinį režimą pirmaisiais pokario metais. Choralinė sinagoga Taharot Hakodeš - vienintelė išlikusi per Antrąjį pasaulinį karą, neseniai pažymėjusi savo 100-ąsias metines. Lietuva buvo garsi savo ješivomis. Į Telšių, Slobodkės (Kauno Vilijampolės), Panevėžio, Vilniaus Ra-mailės ir kitas suvažiuodavo studijuoti šimtai jaunuolių iš įvairiausių kraštų.


Lietuvos žydai priklauso aškenaziams, t. y. Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos žydams. Tarp aškenazių Lietuvos žydai visada pasižymėjo ypač griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu bei ypatingu mokslingumu. Kitas paplitęs Lietuvos žydų (litvakų) pavadinimas - mitnagidai arba, išvertus iš hebrajų kalbos, „nesutinka". Sį pavadinimą litvakai gavo XVIII a., kai Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito chasidizmo sąjūdis, kuriam mitnagidai priešinosi (priešinasi ir mūsų laikais).
Lietuva garsi ir tuo, kad čia darbavosi stambiausi žydų religinių įstatymų autoritetai. Tarp jų itin garsus Abraomas Dancigas (1748-1820), Izraelis Lipkinas- Salanteris (1810-1883), Izaokas Elchananas Spektorius (1838-1933), Chaimas Oze- ris Grodzenskis (1863-1940) ir kiti. Jų darbai buvo spausdinami ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jie ir iki šiol leidžiami Amerikoje bei Izraelyje.


Virš jų visų iškyla didinga Vilniaus Gaono figūra. Elijahu ben Šlomo Zal-man (1720-1797), pramintas Vilniaus Gaonu (išminčiumi), įkūnijo Lietuvos žydų mokslingumo šlovę. Tai iškiliausia Lietuvos žydų asmenybė per visą jų gyvavimo istoriją, vienas žymiausių visų laikų Talmudo žinovų. Apie jį rašo visi žydų tautos istorijos vadovėliai. Enciklopedijose aiškinant žodį „gaonas" pateikiama nuoroda į Vilniaus Gaoną. Jo autoritetas toks didis, kad pasakius Gaonas, kiekvienas supranta, jog kalbama apie Vilniaus Gaoną. Pasaulyje nė¬ra apsišvietusio žydo, kuris nebūtų girdėjęs apie Gaoną Elijahu. Jis gali nieko nežinoti apie Lietuvą, bet apie Vilniaus Gaoną jis žino. Prie jo kapo Vilniaus žydų kapinėse daugelis tikinčiųjų deda raštelius kaip prie Raudų sienos Jeruzalėje. Lietuvos žydams Gaonas yra žydiškumo ir išminties simbolis. Vilniaus žydų dvasinį unikalumą liudija vardas „Lietuvos Jeruzalė". Vilniuje buvę 333 žydai, mokėję mintinai visą Talmudą. Ir tuo esą Vilnius pelnęs šventą vardą. Vilnius buvo garsus ne tik kaip teologinis, religinis žydų centras. Čia veikė viena žymiausių Europoje Romų leidykla, kurios knygos įvairiomis kabo¬mis, ir svabiausia jų - Talmudas, parengtas pagal visus mokslo reikalavi¬mus, paplito visame pasaulyje. Boriso Kleckino leidykla, spausdinusi kny¬gas jidiš kalba, ir persikėlusi į Varšuvą išsaugojo savo pavadinime Vilniaus vardą. Vilniuje veikė bene garsiausia Rytų Europoje Strašūno biblioteka, turėjusi nemaža inkunabulų ir apskritai senų bei retų knygų hebrajų, jidiš ir daugeliu kitų kalbų.


1925 m. Vilniuje buvo įkurtas įžymus žydų mokslo institutas JIVO. Jis greit tapo stambiausia pasaulyje žydų mokslo įstaiga. Apie JIVO svarbą pasaulyje galima spręsti iš to, kad jo Garbės Prezidiumo nariais buvo Albertas Einšteinas, Zygmundas Froidas, Eduardas Bernšteinas - vienas II Internacionalo te- oretikų ir vadovų. Naciai sunaikino Vilniaus JIVO, bet jo darbą sėkmingai tę¬sia Niujorke buvęs jo filialas, išaugęs į didžiulę mokslo įstaigą. JIVO direktoriumi buvo žinomas mokslininkas kalbotyros specialistas Maksas Vainraichas.


Naciai sunaikino visą žydiškąjį Vilnių, beveik nieko neliko iš garsiųjų Štetlų -žydiškųjų miestelių. Sunku suminėti visas Lietuvos žydų organizacijas, laik¬raščius, teatrus, šimtus įvairaus profilio mokyklų, muzikos kolektyvų, o juo labiau mokslo, muzikos, dailės, literatūros veikėjus, garsinusius Lietuvą. Ilga¬metis Vilniaus žydų bendruomenės vadovas buvo gydytojas Jokūbas Vygodskis, vienas autoritetingiausių litvakų visuomenės veikėjų.
Vilniuje gimė, mokėsi ir kūrė smuiko genijus Jaša Cheifecas, skulptorius Markas Antakolskis, poetai Moišė Kulbakas, Avromas Suckeveris, dailininkas Ra-faelis Chvolesas, Kaune gyveno esperanto kūrėjas Liudvigas Zamenhofas, ži¬nomas pasaulinio masto filosofas Emanuelis Levinas, Druskininkuose - garsus skulptorius Žakas Lipšicas. Iš Lietuvos yra kilę du žydų kilmės Nobelio premijos laureatai: gimęs Želvos miestelyje chemikas Aaronas Klugas ir 1926 m. Vilniuje gimęs laureatas fiziologijos ir medicinos srityje Endriu Schally.


Po nacių okupacijos Lietuvoje liko nedaug žydų. Visas jų kultūrinis gyvenimas buvo sunaikintas. Sovietiniai valdžios organai, vykdę antisemitinę politi¬ką, iš esmės likvidavo žydų kultūrinį gyvenimą. Atkūrus nepriklausomybę, sudarytos sąlygos žydų tautiniam atgimimui. Laisvai veikia daugelis žydų visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Lietuvos žydų bendruomenė, vienijanti visus šalyje gyvenančius žydus. Rugsėjo 23-ioji paskelbta žydų genocido atminimo diena. Ypatingą reikšmę turėjo Aukščiausiosios Tarybos - Atkuria¬mojo Seimo 1990 m. gegužės 8 d. pareiškimas „Dėl žydų tautos genocido Lie¬tuvoje hitlerinės okupacijos metais". Tai labai svarbus principinio pobūdžio dokumentas. Buvo pasmerktas žydų genocidas, paskelbta, kad netoleruoja¬mos jokios antisemitizmo apraiškos, pripažintas būtinumas sudaryti palankias sąlygas Lietuvos žydų, jų kultūros, mokslo, švietimo, kulto ir kitoms institucijoms atkurti.
Nuo 1989 m. Vilniuje veikia žydų vidurinė mokykla, pavadinta literatūros klasiko Šolom Aleichemo vardu. Svarbi kultūros institucija - Valstybinis žydų muziejus. Muziejus renka medžiagą apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, apie holokaustą. Muziejuje veikia kelios nuolatinės ekspozicijos - holokausto, geto teatro plakatų. Įrengta didelė Pasaulio tautų teisuolių galerija.


Plati muziejaus mokslinė veikla, kurios rezultatas - įvairios publikacijos. Da¬bar, kai žydų liko nedaug, kultūrai plėtoti reikia didžiulių pastangų. Tautinės kultūros ugdymas, kultūros paveldo atgaivinimas yra prioritetinė žydų bend ruomenės veiklos sritis. Atkurtoje žydų bendruomenėje gyvuoja įvairios orga¬nizacijos, kurios dalyvauja tiriant, ugdant ir propaguojant kultūros paveldą. Nuo 1990 m. veikia lektoriumas. Kiekvieną sekmadienį čia vyksta paskaitos žydų istorijos ir kultūros klausimais, apie žymius praeities veikėjus, žydų tradicijas, svarbius įvykius. Paskaitos dažnai baigiamos žydų muzikos koncertais. Žmonės renkasi ne tik pasiklausyti paskaitų, bet ir pabendrauti jidiš kalba.


Populiarus yra žydų kultūros klubas, daugiausia skirtas inteligentijai. Klubo dėmesys sutelktas žydų ir lietuvių kultūros sąveikai. Jo renginiuose gausiai dalyvauja ne tik žydų, bet ir lietuvių, rusų inteligentai. Iš užmaršties prikelia¬mi iškilūs žydų meno veikėjai, praturtinę Lietuvos kultūrą, pavyzdžiui, lietu¬viškos estrados pradininkas Danielius Dolskis, kurio dabartinė karta nebeži¬no, o jo kapas Kaune visiškai apleistas; broliai Hofmekleriai ir kiti.


Jaunimas taip pat įtraukiamas į kultūros paveldo nagrinėjimą. Tuo siekiama užtikrinti mūsų kultūros tęstinumą. Populiarus jaunimo klubas „Ilan" organizuoja švenčių minėjimus, čia rengiami pokalbiai apie Lietuvos žydų istoriją; vaikai tvarko kapines, ugdoma žydų gyvenimo būdo tradicija cdoke (jidiš -labdara) - vaikai noriai dalyvauja šioje veikloje, lanko ligonius, senus žmones, atneša dovanėlių.


Nemaža vietos kultūros paveldui skiria bendruomenės laikraštis „Lietuvos Jeruzalė". Tai unikalus laikraštis, turbūt vienintelis pasaulyje žydų laikraštis, išeinantis keturiomis kalbomis - jidiš, lietuvių, anglų, rusų. Laikraštyje gausu straipsnių apie dabarties kultūrą. Jį skaito ir užsienio žydai, ypač litvakai. Nuo 2004 m. pradėtas leisti biuletenis - Lietuvos žydų bendruomenės naujienos („Chadašot"). Žydų kultūrai, be to, skirta LTV laida „Menora" bei radijo laida žydams.


Mūsų kultūros gyvenimo naujovė - jau kelintus metus Vilniuje rengiama tarptautinė vasaros jidiš mokykla-seminaras. Mokytis ar tobulinti jidiš kalbos iš įvairių šalių atvyksta apie 70 skirtingo amžiaus žmonių. Džiugu girdėti jidiš kalbą Vilniaus universiteto auditorijose, kuriose prieš karą veikė garsaus moks¬lininko Noacho Priluckio vadovaujama jidiš kalbos ir literatūros katedra. Daug žada nuveikti 2001 m. pradžioje įkurtas mokslinis Vilniaus jidiš institutas. Prie bendruomenės lektoriumo įsikūrė jidiš kalbos mylėtojų klubas. Paminėtinas ir naujas klubas „Gešer" (tiltas), jungiantis vidutinio amžiaus žmones.


Organizuojama nemažai mokslinių konferencijų judaikos, Lietuvos žydų is¬torijos, kultūros ir paveldo klausimais. Vilniaus Gaono mirties 200-osioms me¬tinėms paminėti įvyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo 40 pranešė¬jų iš 10 šalių, į ją atvyko ir Gaono palikuonis. Tai buvo reikšmingas Gaono paveldo tyrimo įvykis. Konferencijos medžiaga išleista lietuvių ir anglų kal¬bomis. Paminėtina tarptautinė konferencija „Mūsų Vilnius" (Unser Vilne), įvykusi 2003 metais. Joje dalyvavo mokslininkai iš Izraelio, Rusijos, Vokietijos ir š kitų šalių. Dr. Izraelis Lempertas konferencijai paruošė leidinėlį apie žydiškąjį Vilnių. Pastaruoju metu, ypač po Vatikano dokumento „Mes atsimename: „Soa o apmąstymas" paskelbimo, žydų problemomis labiau pradėjo domėtis Lietuvos katalikų bažnyčia.
1998 m. spalio mėnesį Lietuvos katalikų mokslų akademija surengė konferenciją „Katalikų bažnyčia ir lietuvių-žydų santykiai XIX-XX a." Remiantis jos medžiaga išleista solidi knyga.


2000 m. balandžio 14 d. paskelbtas Lietuvos vyskupų laiškas Atgailos ir atsi¬prašymo dienai, kuriame yra tokie žodžiai:
„Atgailime, kad dalis bažnyčios vaikų Antrojo pasaulinio karo metais stokojo meilės persekiojamiems žydams, neišnaudojo visų įmanomų būdų jiems ginti, o ypač, kad stokojo ryžto paveikti tuos, kurie talkininkavo naciams. Bažnyčios atmintį slegia visos praeities antisemitizmo apraiškos, kurias atsakomybės ir krikščioniškos meilės stokojantys žmonės bando pakurstyti ir mūsų dienomis". 2001 metais rugpjūtį įvyko Pirmasis pasaulio litvakų kongresas, kuriame da¬lyvavo per 300 atstovų iš 12 pasaulio šalių. Kongreso metu buvo surengta moks¬linė konferencija, kurioje pasisakė žinomi mokslininkai, visuomenės ir kultū¬ros veikėjai. Tai buvo gera pradžia, kuri suaktyvino litvakų bendradarbiavimą pasaulyje. Būtent dėl to Lietuvos žydų bendruomenė nutarė organizuoti Antrąjį pasaulio litvakų kongresą 2004 m. rugpjūtį, kuris taip pat susilaukė didelės sėkmės.


Žydų istorijos, judaikos specialistų šalyje išliko nedaug. Tad ypač svarbu, kad šios srities tyrinėjimuose dalyvautų lietuviai mokslininkai. Jų atsiranda vis daugiau ir tai nuteikia optimistiškai. Galime pasidžiaugti, kad ir dabar, po Katastrofos, turime nemažą būrelį meno talentų. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas už kūrinius judaikos temomis yra apdovanotas Lietuvos naciona¬line premija. Aukšto lygio yra profesionalus trio „Lietuvos Jeruzlė", vadovau¬jamas žinomo smuikininko Boriso Traubo.


Yra nemažai ir gabių žydų dailininkų. Tarp jų Nacionalinės premijos laure¬atas Adomas Jacovskis, jo brolis grafikas Jokūbas Jacovskis ir sesuo Aleksan¬dra Jacovskytė, taip pat Adasa Skliutauskaitė, Mina Levitan-Babenskienė, jau¬nas gabus tapytojas Solomonas Teitelbaumas. Plungės miestelyje gyvena talentingas savamokslis tautodailininkas Jakovas Bunka, medinėse skulptū¬rose puikiai derinąs žydų ir lietuvių liaudies meno tradicijas.


Dažnai Lietuvos visuomenę bei užsienio svečius klasikine muzika ir žydų dainomis žavi jauna talentinga solistė Liora Grodnikaitė, baigusi Lietuvos mu¬zikos akademiją ir tęsiusi studijas Oberlino (JAV) muzikos konservatorijoje, kurią baigė įgijusi operos atlikėjos magistro diplomą, o nuo 2004 m. rugsėjo mėn. pradedanti dainuoti Londono Coven Garden Karališkojoje Operoje. Ge¬rai užsirekomendavo daug žadantis jaunas daininkas Muzikos akademijos stu¬dentas Rafailas Karpis.
Lietuvoje gerai žinomas šiuo metu Izraelyje gyvenantis rašytojas Grigorijus Kanovičius. Jo į daugybę kalbų išverstos knygos, daugiausia apie litvakus, skaitomos Lietuvoje ir pasaulyje. G. Kanovičiaus pjesė „Nusišypsok mums, Viešpatie!", pastatyta Nacionaliniame dramos teatre, metų metus traukia žiūro¬vus, ir yra aukštai įvertinta. Pjesę pastatė lietuvių režisierius R. Tuminas, vaidina lietuviai aktoriai, lietuvis kompozitorius F. Latėnas parašė puikią „žydišką" muziką.


Labai populiarios Lietuvoje leidžiamos šiuo metu Izraelyje gyvenančio ra¬šytojo Icchoko Mero knygos. Icchoką Merą vaikystėje išgelbėjo lietuvių šeima, ir dabar jis rašo lietuviškai, bet jo kūrinių, paplitusių daugelyje šalių, tematika žydiška. Žydų kilmės lietuvių poetas Alfonsas Bukontas, kaip ir I. Meras išgel¬bėtas iš mirties, yra išvertęs buvusio vilniečio, tapusio stalininių represijų auka, Mošės Kulbako poemą „Vilnius" bei jo ir kitų žydų poetų eiles. Visa tai yra lyg atšvaitas tos galingos jidiš ir hebrajų kultūros, kuria garsėjo Lietuva ir ypač Vilnius. Neįmanoma ugdyti žydų kultūros Lietuvoje, nesirūpinant prikelti iš pelenų ir iš užmaršties tų kultūros paveldo lobių, kuriuos sudegino holokaus-tas, o vėliau 50 metų niokojo sovietai. Puoselėti kultūros paveldą - tai mūsų pareiga Lietuvos kultūrai, kurios neatskiriamą dalį sudarė žydų kultūra. Pa¬galiau tai pareiga ir nužudytųjų žydų atminimui.


Žydų istorija, skausmingiausi jos puslapiai tampa visos dabartinės šalies visuomenės savastimi. Ji turi sužinoti apie senąją Lietuvos žydų kultūrą, kuri buvo organiška ir neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Tuo, be abejo, prisidės ir Europos paveldo dienos, skirtos Lietuvos žydų kultūros paveldui.
Žydiškosios kultūros matmuo turi tvirtai grįžti į žmonių, ypač jaunimo, mąstymą bei įsitvirtinti dabartinės modernios Lietuvos kultūrinės raidos kontekste. Būtent šis kelias yra XXI amžiaus kelias.

Simono Alperavičiaus straipsnis "Žydų kultūros paveldas Lietuvoje"

Hohoho. Paskaičiau pirmą pastraipą Prieš žydus neturiu nieko prieš - žmonės kaip ir visi. Ir šiaip, laikau juos gana išsilavinusiais peoplais, taigi nemanau, kad tie belikę 5 tūkstantėliai mums kenkia. Dėl manęs, tai jų galėtų būti kur kas daugiau - visgi žmonės nuo seno siejami su "bizniu", tai galbūt pagelbėtų Lietuvos ekonomikai ir ryšiams su svetimom šalim