Man patinka kai lyja...melancholiškai krintant lašams aš galvoju...jau atšalo kava.Jos spalva panaši į purviną vandenį.Aš norėčiau būti lietus..Lyčiau ant tų,kurie mane myli,kuriuos myliu aš,kurių nekenčiu,kurie man brangūs,kurie man pigesni už patį pigiausią kavos puodelį,kuriais tikiu,kurie manes nesupranta..
Lyčiau savimi ant JO....gažu..bet liūdna.Kai lija visada liūdna.Aš..lietaus vaikas.Gurkšnoju purviną vandenį...Baudžiu save už atviruma,už atvirumą sau..o kad dabar jis būtų čia...Įpilčiau jam šaltos kavos.Ne.Užvirčiau lietaus vandens,užplikyčiau arbatos ir jam,ir sau...Sėdėtume ir žiūrėtume kaip melancholiškai lyja...Du draugai...Du puodeliai karštos arbatos...



O lietus ir man patinka, tik jeigu ne per smarkus 
