Pastaruoju metu galwojau, kad studijuoti varysiu tikrai i uzsieni.
Nu, o, aisku, kai jau ten baigi mokslus, tai i Lietuva turbut nebelabai griztum...
O vakar supratau, jog jokiu budu negaleciau palikti Lietuvos.
Trumpam laikui (atostogoms) - tai zinoma, juk idomu pabuti ir kitose salyse,
bet keliems metams ar net visam gyvenimui - jokiu budu.
Cia mano namai, draugai ir priesai, cia viskas, ka as veikiau ir patyriau,
ko ismokau ir ant ko suklydau...
Kad ir kaip grazu butu Margaritos salos pakrantese, bet man niekas nepralenks
Nidoj esanciu sawu kopu; kad ir kaip miela Graikijos kaimeliuose tarp kalnu,
niekad neiskeisciau uz 2km nuo mano namu esancio piliakalnio i ji.
As tiesiog prisirisau prie visko, kas cia yra, todel man viskas cia ir patinka.
Buna, kad man nepatinka tam tikri zmones ar ju elgesys, bet juk ne tevyne
Lietuva del to kalta! Mane buvo palike draugai, bet sita zeme, kuria as dabar
vaikstau - niekada, todel ir jos as niekad nepaliksiu...;D





