Diskusijos svečiuose pas mistrale

Kai paklysta rugiuose žaltvykslės... Išsiblaško jų žiburiai. Išnyksta tarsi varpų gaudesys nutyla lyjant lietui. Lieka tik prisiminimų ir liūdesio našta, slegianti liaunus pečius, lenkianti tarytum vėtra beržą prie žemės...

Nulyja gaivūs lietūs. Kaip upė nuplauna dulkes nuo pavargusių kojų ir nuneša kažkur tolyn į nevilties kupiną ašarų pritvinkusį ežerą. O jo pakrantėje žaliuoja viržiai, aštriai braižantys basas kojas, neleidžiantys atsigaivinti ašarų sūrume.

Kodėl nežydi liepos? Klausiu tuomet savęs keldama akis į rasojantį nuo lietaus dangų. Kodėl nekvepia šilas? Kodėl dulkės nusėda ant besiplaikstančių plaukų. Kodėl nulijo lietūs? Kodėl sava gaiva pasveikina žaibai? Kodėl suklupus gelia pėdas?.. Kodėl tu manoj širdy nepasilikai?...

kai pasklysta rugiuose žatvykslės... Nuplauna lietūs dulkes pažerdami naujus gyvenimo lašus. Tik kažkodės vis maudžia širdį, nes joje lieka tuščia...

esme atrodo pagavau, bet kazko vistiek truksta.. Arba nesugebejau suprast..

Visuomet vienam trūksta galbūt sakinio, o kitam galbūt tuo sakiniu per daug Svarbu ne žodžiai ir ar jū trūksta, svarbu ar pagauni nuotaiką ir jausmą...

Ne, truksta kazko kad priverstu labiau susimastyt, pajusti ta ka nori pabrezti..

O pabrėžti čia nieko nereikia. Nes tai minčių srautas, neturintis visa apimančios minties. Tai dienoraščio tipo pamąstymai galbūt kada nors išsirutuliosiantys į niūrią elegiją ar skausmo persmelktą miniatiūrą. Kiekvienas sakinys čia kažką pabrėžia, tačiau kartu kiekvienas sakinys yra beprasmis. Tačiau kiekvienam iš jų galima suteikti prasmę įdėjus į naują kontekstą. Nori pažaisim žaidimą. Išrink iš buvusio kūrinio vieną sakinį ir aš padarysiu naują miniatiūrą, tačiau jau joje tas sakinys bus pagrindinė vyraujanti tema.

"Kodel nulijo lietus?" - turetu kazkas idomaus gautis:P

Kodėl nulijo lietus? Nuplovė dulkes nuo mano širdies kertelių ir purvinais upeliais išsiliejo vanduo. Čiurlendami upeliūkščiai pasileido per pievas nešdami džiaugsmą. Nesvarbu kad pusviną, dulkėmis apgaubtą, dulkėse išaugusį iškerojusį. Ir pati širdis, kaip dulkių gniuzulas papūtus stipresniam vėjui išsibarstė po pasaulį. Nusėdo pievose, nusileido vandenynuose ir tik viena kita smiltelė pasiekė laukiančią širdį. Paiekė ir ištirpo kitų dulkių tumuluose.

Kodėl nulijo lietus ir leido mano sielai pravirkti? Keistai ir įdomiai tuomet kalbėjau. Tiesa pasakius šaukiau, klykiau ir laužiau iš skausmo svyrančia rankas. Kodėl nulijo lietus ir nusinešė tai kas buvo brangu. Lašai tarytum ašaros išdibarstė po visą visatą, upeliai suplaukė į ežerą o prie jo pražydo amžinai raudantis liūdesio medis, tiesiantis šakas į begalybę. O virš bedugnės žilvičių šakos tiesė tiltą, kuriuo galėčiau eiti nesuklupus ir rasti save.

Štai kodėl nulijo gaivūs lietūs. KAd vestų per bedugnę žilvičių takai... KAd čiurlentų purvo persunkti linksmi upeliukai. Kad raudotų medis prie ašarų ežero ir tiessų savo šakas link begalybės. KAd dulkės pasiekusios tavo širdį nepranyktų, o išsiskleistų lelijų žiedais ir tu pažintum tą keistai tyrą jausmą, gimstantį iš purvo ir virstantį tyru... Dėl tavęs nulijo lietus. Ir dėl tavo širdies - kad šioji praregėtų...

Sitas jau labiau patiko:) Seip net nežinau ka sakyt..

Kai nebežinai ką sakyti, geriau patylėti apie nieką ir tyloje išgirsti vėjo krebždesį, besiskverbiantį į sielos gilumą... [skiriama sc0rp]

Raudona saulė krauju nudažė audringą jūros paviršių. Buvo vakaras. Nerimo vėjas. Bangų ošimas vis stiprėjo ir stiprėjo. Dangų aptraukė juodi niūrūs debesys. Paslėpė saulę. Pakilo audra. Dangaus skliautą perskrodė žaibas, akimirkai apšvisdamas mišką, dunksantį už kopų. Po kelių akimirkų atidundėjo griausmas. Stiprus, galingas – jis sudrebino visą pakrantę. Su juo kartu atskriejo aimana. Silpna, vos girdima. Kaip kontrastas griausmui. Liūdna aimana. Balsas sklido iš miško, kuris, nutviekstas žaibo šviesos, atrodė kaip gyvas. Medžiai ošė, tarytum šnekėdamiesi tarpusavyje. Tarytum bardami kažką. Kažką keikdami. Miškas atgijo. Iš gilaus miego jį pažadino audra. Ir ji suprato, jog miegojo per ilgai. Kelis tūkstančius metų. Ąžuolynas buvo senas. Šie medžiai matė tamsos galybę ir jos žlugimą. Su ilgesiu prisiminė tas dienas, kai giria buvo pilna žmonių. Negesdami degė aukurai, prižiūrimi nekaltų vaidilučių. Nuolatos skambėjo dainos. Visiems buvo gera. Tačiau tos dienos seniai praėjo. Jos nebegrįš. Apsamanoję aukurų akmenys kraupiai sudejavo. Kraujas... Jis dar šiltas. Ant medžių kamienų, ant miegančios žemės. Ir kalavijų ašmenys vis dar žvanga miške, kuris miegojo per ilgai...

Aš kadais šventai tikėjau meile...
[V.Mačernis]

...ieškojau jos tamsiausiuose užkaboriuose ir rasdavau. Nors tiesa pasakius klystu. Ji rasdavo mane. Ateidavo lietuj lyjant ir tyliai pasibelsdavo į mano langą. Saule nušvisdavo mano veidas. Surasdavo juodžiausioj nakty, ir skaisčiau imdavo spindėti žvaigžės. Ištraukdavo iš gilaus nerimo ir paguosdavo kai būdavo liūdna. Šypsodavausi jai ir meilė man atsakydavo savo kerinčia šypsena. Jausdavau jos švelnų ir aistringą prisilietimą. O kai ji su manimi šnekėdavosi, kukliai nuleidavau akis. Taip, aš kadais šventai tikėjau meile. Nemaniau, kad ji gali išduoti, nemaniau kad ji gali nekęsti ar palikti mane kenčiančią vienatvėje. Buvau kvailė. Tada dar nežinojau, kad tiesa gali būti pavojinga, o pasitikėjimas mirtinas. Bet šis žinojimas atėjo. Kaip ir viskas gyvenime vieną kartą ateina. Užklupo mane netikėtai. Pamenu, tada grožėjausi žvaigždėta naktimi, svajojau ir ilgėjausi. Ilgesys, meilės brolis. Jis taip pat mane aplankydavo. Bet jis nėra žiaurus. Žiauri meilė. Ji mane išdavė. Paliko klykinčią iš skausmo vidury pilko ir apleisto lauko. Paliko vieną, nepažįstančia skaudžios gyvenimo tikrovės. Tarsi kūdikį, kurį ką tik gimusį palieka jo nenorinti motina. Meilė atsižadėjo manęs. Pasėjo skausmą, neapykantą ir kerštą mano širdyje. Kažkur skaičiau jog širdys nedūžta, o tik truputėlį apsilamdo ir vėl atsitiesusios atgyja naujam gyvenimui. Tačiau manoji, ji skilo į šipulius. Apleista, nekenčiama ir išduota. Daugybė šukelių išsibarstė po visą pasaulį. Lengviausias išnešiojo vėjas, paslėpdamas aukštai kalnuose. Kitos nugrimzdo į gilius vandenis ir jas užklojo dumbliai. O trečios prasiskverbė į motiną žemę ir apaugo akmenų tvirtovėmis, saugančiomis nuo svetimų akių. Nežinau ar kada jas surinksiu. Vėjais paleista ir išbarstyta širdis, sugniuždytas gyvenimas. Skausmas, neapykanta ir kerštas įsitvirtino akmenyje, išaugusiame vietoj širdies. Įdomu ar akmuo moka jausti, įdmu ar jis kada išmoks. Įdomu, ar šukės kada nors susirinks į vieną visumą ir vėl plazdės aistra, gyvybe, meile. Meile kuri mane išdavė, paliko ir apleido.

Aš kadais šventai tikėjau meile,
Aš buvau tikėjimo kvailys...
[V.Mačernis]

Man patinka toks rasymas,toks minciu isdestymas.Grazus palyginimai,daug kitu menines raiskos priemoniu.Nenuobodu skaityti ir tuo paciu nenutolstama per giliomis filosofijomis nuo esmes ir pagrindines temos.

Isleistum knyga,tikrai buciau viena is pirkeju;]

Jeigu būtų ką į tą knygą dėti, tai gal ir pagalvočiau. Bet vis tiek ačiū.

Viena pastaba - naudojant kito autoriaus žodžius, būtinas autorystės nurodymas.

Ačių legionas, nepasižiūrėjau kad nenurodyta PAsitaisiau