Diskusijos svečiuose pas mistrale

**Žaltvykslė** 2007-Sau-10 Tre, 4:31 pm

Noriu... Rasos lašelyje išvysti vaivorykštę ir pakilti Pegaso sparnais į giedrą dangų. Noriu... Atskleisti tamsos ir šviesos paslaptis. Noriu krištolo rutulyje išvysti visą pasaulį. Noriu šypsotis ir juoktis kaip kadaise, prieš daugelį metų. Noriu skrieti lyg lengvas vasaros vėjas. Noriu sapnuoti tarsi kūdikis, kuris nepažino pasaulio neteisybės. Daugybės dalykų, kurių ieškau ir kurių nepastebiu, noriu. Kartais išnykstu ieškodama, nusiviliu neradus. Bet stengiuosi pakilti, atsitiesti, ištraukti galvą iš purvo ir vėl sublizgėti. Gyventi ir atgimti. Iš naujo. Nekaltai. Abejingai ir drąsiai žvelgti į mane supantį pasaulį. Juoktis ir verkti. Ugninėm ašarom deginančiom mano skruostus ir krintančiom į dulkėtą žemę. Ir tada atgyja dykumos smėlis. Sužaliuoja nauja, puikesne gyvybe. Ir svajonių laivai išdidžiai plaukia per žalią pievą nešdami ne tik mano, bet ir viso pasaulio viltis, norus, troškimus. Ir alsuoja pasaulis nauja aistra, nauja gyvybe, ilgesiu ir skausmu, sumišusiu su karčia širdgėla. Pakyla žmonės. Eina, krenta ir vėl keliasi. Su skausmu, su kančia. Kartais su kerštu, įsikerojusiu širdyse. Bet jie eina ir eina. Nesustodami. Link tikslo, link vilties. Nežino ar jiems pavyks. Nesupranta kartais savęs, bet eina. Į ateitį, į gyvenimo tolius, į mėlyną karalystę, laukiančią kiekvieno. Ir sužimba jų akyse aistra taip, kaip dar nežibėjo niekad. Ir mirtis nepasiglemžia svajonių, norų ir vilčių. Ir niekad jau nepasiglemš. Nes norai, viltys ir amžinybė – neatsiejami vienas nuo kito. Taip buvo nuo pat pradžių ir tai tęsis iki pat pabaigos. Ciklas baigsis, prasidės naujas. Vėl kartosis tos pačios klaidos. Bet viltis rusens. Ir duos pradžią naujam pasauliui, su geresne viltimi, geresniu gyvenimu. Tai kartosis ir kartosis. Milijonus kartų. Suksis amžinas ratas. Amžinas perpetum mobile.

Paveikslėlis