Diskusijos svečiuose pas mistrale

neskaiciau jusu postu,tingejau.. pasakysiu tik savo nuomone..as nesigilinu kokia sio gyvenimo prasme.bent jau kolkas.gal,kai uzklups daug nesekmiu,kai busiu sumaisyta su zememis ir bus sunku vel pakilti is pelenu,gal tada ir svarstysiu,reksiu is nevilties visam pasauliui kokia prasme gyventi,o gal net ne gyventi,o tiesiog egzistuoti.. bet dabar nera taip,todel apie tai negalvoju,tiesiog nekvarsinu galvos ir nesidarau sau gyvenimo dar sudetingesnio.jei jau sumeikino tave tevai,jei jau paleido i si pasauli,tai ir gyvenk,siek savo tikslu ir taip toliau..jei jau cia atsiradai,tai ir buk.. nebutu taves reikeje,nebutum ir atsirades:) o jei tu jau cia,vadinasi turi vis del to palikti kazkoki pedsaka,kad ir labai smulku ir nezymu,siam gyvenime

pačio gyvenimo prasmės tai nežinau, nelabai jau aš tuo pačiu gyvenimu domiuosi, nepatinka jis man.... o šiaip egzistavimo prasmė tai man yra tobulėti... nu gyvenimui šiaip irgi tai galima priskirti... čia jau bus beveik išplėštas lapas iš budizmo, bet manau gyvenimą turim gyvent tam, kad kažko išmoktume, kažką surastuma, kažką suprastume, ir taip tobulėtume.. kad atrastume save, ir suprastume kodėl esam, ir ką reikia daryti, kad būti teisingai, taip kaip būtent tu turi būti. hmz, vis dėl to ne visai iš budizmo. nu bet ne esmė. tiesiog, kdangi man gyvenimas neatrodo viskas ką turiu, tai aš ir bandau išsiaiškint šituos paminėtus dalykus, ir manau, akd per gyvenimą turiu tobulėti, turiu išmokti, turiu kentėti ir ištverti kažkaip šitą išbandymą/užduotį/pamoką... tieisog liepė man mano šeimininkai gyventi, tai ir gyvenu ir bandau sužinoti kodėl, nes neabejoju, akd ne šiaip sau. turbūt nė vienas negimsta šiaip sau, tik ima gyvent šiaip sau, patapdami nieko vertais žmonėm.. o aš kaip nors iškęsiu (vaje kiek daug ryžto..) šitą užduotį ir eisiu toliau. o jei iškęsiu, tai turėsiu kuo didžiuotis, ne kiekvienas juk sugeba atsilaikyt ir gyvent gyvenimą taip kaip aš planuoju - kuo sudėtingiau, ir antilengvabūdiškiau, ir dar su nuolatine kova kaip netapt žmogum... čia biškį jau nuo temos nukrypau....
baisu pagalvojus kaip aš gerai apie save čia drįsau pagalvoti.... reikia tris kartus apspjauti savo atvaizdą veidrody...

(joa, aš irgi moku lietuviškai rašyti.)

man tai kaip tik neatrodo, kad gyvename dabar ir kai numirsim bus viskas..

ne gyvensime, o egzistosime. kažkur toliau. tobulėsime. nors nebūtinai visi... nemanau, kad tuščiai per gyvenimą plaukę, ir savo sielos netobulinę žmonės mirę lyg niekur nieko galės toliau egzistuot... juk jie netobulėjo.. bent jau garantuotai nepakankamai.

Mažiau jūs galvokit kas bus po mirties.

Aš nieko baisaus nematau...Net mėgindamas nusižudyt buvau arti mirties,ir vis vien mirtis manes nešgasdino ir toliau noriu mirties,kas bus po mirties man nusispjaut,bet į dievą ar į dar kažką netikiu.

Kad neturiu prasmingo gyvenimo šiame gyvenime.Taip nusigyvenau,kad jau neliko visiškai noro gyvent,o gyvenu(tenka vėl kartotis) tik dėl kitų(pvz tėvų,senelių),o taip tai seniausiai jau būčiau po žeme. Dar kažkiek pagyvensiu kiek psichikos būklė leis ir kiek ištversiu,tiek ir gyvensiu.Man kikvieną diena niežti venas persipjaut,bet karšta ir labai matysis žaizdos.Tad vengiu žalojimo.Labiau man muzika padeda.

Kas būtų jei būtų... Jau apie mane čia šnekėta milijona sykiu...Pabodo... Dėkoju už patarimus.