Šią citatą skiriu speciailiai Chromium
"- Kur tie... baltieji šermukšniai? - nedrąsiai išspaudė ji.
- Čia. Prie pat, - nustebęs senukas parodė į visiškai tuščią plotą greta savęs. - štai vaišinkitės, uogos nors ir kartokos, bet saldžios, - jis triukšmingai mostelėjo ranka ore ir ištiesė profesorei savo tuščią įdiržusį nuo fizinio darbo delną.
- Dė... Dėkui, - virpantis Dželi balsas visiškai nesikyrė nuo jos aukų veblenimo "Viešuosiuose Tyrimuose". Tačiau skirtumas visgi buvo. Juk senukas galų gale nėra jos budelis, o už viežbutį sumokėta visai vasarai į priekį.
- Bet, žinote... Aš nematau jokių baltųjų šermukšnių, - tyliai išlemeno ji, kai kaimietis subėrė jai į delną nematomų uogų saują.
Senukas pakreipė galvą ir su pagyvenusio žmogaus šypsena pažvelgė į ją.
- O argi tai svarbu? - paklausė. - Svarbiau, kad matai d??i?, kitame žmoguje ir tiki juo, o nepuoli šaukti, jog esą baltųjų šermukšnių nėra, nes tu jų nematai... Aš juk irgi nematau, bet tikiu, kad tu turi sielą ir net gana gerą..."
Gediminas Kulikauskas "Pamatyti baltąjį šermukšnį". Apsakymas publikuotas rinkinyje GLF 2001.
Chromium, rekomenduoju perskaityti visą apsakymą.
