Diskusijos svečiuose pas mistrale

Bijau kritikos. Bet nesinori galvoti, kad sugebu parašti bent "kažką", o vieną dieną paaiškėtų, kad viskas nieko neverta...
Lauksiu įvertinimo ;]

-0-0-0-

Ji palengva risnojo apleista pakrante. Pavargusias pėdas gėlė. Sulig kiekvienu žingsniu jas suskausdavo, bet sustoti juk negalima. Ne... ne dabar. Žaizda šone kaito. Bet nieko. Užgis. Turbūt. O jei ir ne- kam rūpi vienišos vilkės mirtis?..
Palengva temo. Saulė leidosi, nudažydama dangų sodriai raudona spalva. Ji atsispindėjo ir vandenyje, atrodė, kraujo ežeras tyvuliuoja tylioje pamiškėje. Vilkė priėjo prie vandens. Pasilenkė, ir pora raudonų lašų nukrito, sudrumsdami ramų vandens paviršių.
Atsigėrusi ji klupinėdama bandė eiti toliau, bet greit nebepajėgė. Atsigulė, padėjo galvą ant šaltų akmenų. Akys jau merkėsi, kai pakrantę užliejo švelni mėnesienos šviesa. Ji pajuto, kad nebegali išlaikyti savyje to skausmo... Pakėlė galvą ir kaukė tokiu širdį veriančiu balsu, kokį sunku ir aprašyti... Tai buvo pagalbos šauksmas, beviltiškas, maldaujantis...
...Gražų ankstyvą rytą du žvejai nustebo savo įprastoje vietoje pamatę kažką gulint.
-Žiūrėk, vilkas! Kaip jis čia atsirado? Mūsų miške nėra vilkų,-nusistebėjo vyras.
-Nežinau, gal atklydo iš kokio kaimo. Pasitrauk, pažiūrėsiu, gal jo kailis kam tiks,-atsakė kitas.-Visas šonas išdraskytas... Ką čia terliosies su tokiu...
Ir paspyręs koja nuėjo.

-0-0-0-

Aštrus dilgtelėjimas. Palengva atslūgstantis skausmas. Kraujas.... Toks švelnus ir šiltas. Teka greit, bet per lėtai. Viskas taip raudona... Ir ta tuštuma... O taip norėtųsi prisiminti ką nors gero, kas priverstų šyptelėti paskutinį kartą. Juk turėjo, tiesiog privalėjo nutikti kažkas malonaus?.. Deja. Sąmonė palengva aptemsta. Nesinori galvoti, kas bus ar kas buvo. Prieš akis plaukia vaizdai, bet jau pernelyg sunku prisiminti, kas ten. Veidai... Žodžiai... Viskas susimaišo. Tai nesvarbu. Bet juk niekada ir nebuvo svarbu.
Nebepavyksta galvoti. Lieka vienintelis jausmas-troškimas visa tai palikti. Purvą žmonių širdyse, šlykštų pasaulį, svajones, kurių taip ir nepavyko įgyvendinti, mintis, kurios niekam nerūpėjo.
Raudona maišosi su juoda. Širdis paskutinį kartą vangiai suspurda...sustoja...Viskas baigta.

-0-0-0-

Aš taip nenoriu
Pabusti iš svajų.
Bet realybė garsiai beldžias-
Ir vėl liūdžiu.
Sapnuočiau švelnų jausmą
Ir ši tyli svaja
Atrodytų beveik tikra.
Sukurčiau tobulą pasaulį
Ištrinčiau tuos skaidrius lašus-
Juos žmonės ašarom vadina...
Ir kraujo nebebus.
Sapnuočiau ir sapnuočiau
Užmerkusi akis.
Tačiau tikrovė trukdo-
Tuk tuk, atidaryk duris...

Nugi, asmeniškai, man labai patiko, negaliu apsakyti, kokias emocijas sukėlė, nes šito nemoku ;D tačiau kūrinys tikrai puikus Šaunuolė

Ačiū

Laukiam naujų kūrinių

Nedaug tesu jų parašiusi...Vasarą daug rašiau, o dabar kelis mėnesius nieko nesukūriau

Štai dar vienas

Tai buvo tamsus rudens vakaras, ir aš skubėjau namo iš kavinės, kurioje išgėriau didelį puodelį latte bei smagiai praleidau laiką su draugais. Vaikščioti vėlai mūsų mieste pavojinga, todėl pamačiusi siauros gatvelės gale žmogaus figūrą sunerimau ir ėmiau svarstyti, ar nevertėtų pasukti atgal. Visgi nugalėjau baimę ir labai apsidžiaugiau pamačiusi žilus plaukus – senas žmogus nieko padaryti negali. Tačiau prie jo priėjus pasidarė nejauku. Kai mane nuo senės (šitaip nusprendžiau iš moteriškų rūbų) skyrė du ar trys žingsniai,ši pakėlė akis, ir aš sustingau. Jos buvo įdubusios ir pavandenijusios, o žvilgsnis... Tokio nė neįmanoma aprašyti. Liūdesys, sumišęs su neapykanta, piktdžiuga ir nerimas – visa tai mačiau senose akyse. Kad ir kaip bebūtų keista, tas žvilgsnis man pasirodė kažkur matytas, o tai suteikė dar daugiau nejaukumo.
Senė žiūrėjo į mane kelias sekundes, tuomet vos vos pražiojo lūpas ir įkvėpė oro, tarsi ketintų kažką sakyti, tačiau apsigalvojusi užsičiaupė, tespėjau pamatyti nuskeltą iltinį dantį.Nukreipė akis į šoną ir nuėjo.
Eidama namo visą likusį kelią nepajėgiau apie nieką kitą galvoti – tik apie kątik matytą keistą praeivę. Jaučiausi nejaukiai ir labai apsidžiaugiau pagaliau pasiekusi namus. Tačiau kokia naivi buvau galvodama, kad laikui bėgant senę užmiršiu! Sapnuodavau ją košmaruose ir matydavau gatvėse, o kartais atrodydavo, kad pažvelgusi į veidrodį regiu tą kraupų žvilgsnį savo akyse. Kad ir kaip stūmiau tokias mintis į šalį, išgirdusi žodį ,,šaltas“ regėjau jos glebias sustingusias rankas, ,,pabalęs“ – siauras lūpas, ,,pasibjaurėtinas“ – raukšlėtą veidą... Senė man tapo šlykštumo įsikūnijimu, neįsivaizdavau, kad galėtų būti pasaulyje bjauresnis žmogus nei ji.
Palengva slinko nerimo kupinos dienos. Miestą aplankė žiema, sustingdydama balas ir paversdama kelią nepakenčiamai slidžiu. Aš ėjau į susitikimą labai skubėdama, todėl nepastebėjau didelės balos, paslydau ir griuvau, plodamasi ant žemės. Pajutau burnoje kažką kieto ir supratau, kad nuskilo dantis. Labai skaudėjo koją, todėl pirmasis bandymas atsikelti buvo nesėkmingas. Staiga pajutau, kaip kažkas suima mane už pečių ir pakelia nuo žemės.Atsistojusi besišypsodama apsisukau, norėdama padėkoti savo gelbėtojui. Išvydau tokią pat šypseną nuskeltu dantimi, tik sename veide...Šitaip stovėjome ir šypsojomės, senė ir aš.

Is tu pasakojimu perskaiciau tik pirma.

Bet paskutiniu metu diewinu eilerascius, todel negalejau iseit is sitos temos neperskaicius jo.
Laaaaabai patiko. labai lyriskas, su prasme, kaip speju, rasei is savo patirties

Parašiau prieš metus,vieną vakarą, kai buvo labai labai skaudu...
Įmesiu dar vieną eilėraštuką, jei mėgsti ;]

Kabo laikas
Ant beprasmybės šakos.
Visur absurdo pilno kraujo tvaikas,
Kliokiančio iš amžinybės arterijos užveržtos.
Kapsi praeities, ateities lašai
Ant įkaitusios žemės.
Kyla į viršų svaiginantys garai,
Bando įkvėpti jų laikas bedalis.

Gražu man labai gražus buvo pirmasis eilėraštis... su gilia prasme toks.. ne šiaip parašynėjimas...

Kiek ašarų praverkiau tą vakarą,kai jį rašiau

as isivaizduoju... nes labai jausmingas jis,aš ir pati susigraudinau... nerialus

Ačiū Tikrai labai malonu girdėti,kad kažkam patinka