Diskusijos svečiuose pas mistrale

Šiandien amerikiečiai intensyviai tyrinėja Marsą. Nors jau patirta nemažai nesėkmių, kurios labai brangiai kainavo, tačiau į Raudonąją planetą aparatai siunčiami vėl ir vėlabai Ir pastaruoju metu Žemės gyventojai ryškiose nuotraukose jau aiškiai mato jos paviršių, o mokslininkai džiaugiasi gavę vertingų duomenų.

Tačiau kodėl nevyksta kelionės į Mėnulį?

1996 metais amerikietis daktaras Edvinas Raisa, vienas projekto "Apolonas" dalyvių, išleido savo knygą "Prarastas kosmosas". Joje autorius tvirtina, jog tiek JAV, tiek buvusios TSRS sudarytos Mėnulio tyrinėjimo programos nuo septintojo dešimtmečio vidurio sustabdytos, nes Mėnulis jau turi savo šeimininkus, kurie žmonių invazijos nepageidauja.

Ką matė "Apolono 17" astronautai

Daktaras Edvinas Raisa be užuolankų rašo, kad erdvėlaivio "Apolonas 17" astronautai susidūrė su Mėnulio gyventojais, kurie juos privertė nešdintis. Maža to, planetos šeimininkai įrodė žiną, iš kur atkeliavo neprašyti svečiai.

Tad kas ten įvyko?

Važinėdami "Roveriu" Mėnulyje, astronautai pastebėjo nedidelį, gal kokių trijų jardų kupolo pavidalo statinį, iš kurio staiga pasipylė kažkokie į vėžius panašūs padarai. Jų buvo apie tuziną. Tos būtybės nemėgino atakuoti svečių transporto, tačiau, privažiavus arčiau, "Roveris" atsisakė jiems paklusti, tiesiog "užgeso". Situacija pasidarė įtempta. Ir tuo metu per artimąjį ryšį astronautai išgirdo kažką jiems sakant lotynų kalba. Kadangi nė vienas jų tos kalbos tiek nemokėjo, kad galėtų susikalbėti, žodžius perdavė į Hiustoną, iš kur greitai gavo vertimą. Astronautams buvo pasakyta, jog jie įsibrovė į svetimą teritoriją, todėl jiems reikia grįžti namo. Astronautų mėginimas susikalbėti buvo atmestas ir pakartotas įsakymas. Paskui "Roveris" staiga pradėjo veikti, ir astronautai paskubomis nuvažiavo prie "Apolono". Greitai jiems iš Hiustono atėjo įsakymas jokių neužfiksuotų žinių apie tai, ką matė, neperdavinėti.

Žinia apie Mėnulyje esančią civilizaciją tuoj pat buvo paskelbta valstybės paslaptimi. Buvo nuspręsta, jog tokios žinios paviešinimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Naujiena, kad visai šalia yra kažkokia paslaptingų galių turinti civilizacija, kuri žino, iš kur pas ją atvyksta nekviesti svečiai (tai paliudijo lotynų kalba), gali sukelti didelę paniką, baimę, žmonės gali pasijusti nevisaverčiai, nesaugūs, gali sugriūti nustatyta valstybių tvarka.

Į Žemę kosmonautai grįžo laimingai. Tačiau liko klausimas: ką daryti toliau? Su kuo jie iš tikrųjų susitiko Mėnulyje? Su tikrais jo gyventojais, su ateiviais iš kitų planetų ar pasaulių? O gal su užsimaskavusiais rusais, kurie gal jau ten įkūrė slaptą automatų koloniją? Tyrinėjant perduotą lotynišką kalbą, buvo nustatyta, jog ji sklido ne iš žmogaus gerklės, o iš mašinos.

NASA nusprendė nesustoti. Buvo skubiai parengtas žvalgybos aparatas "Lunar Skaut" ir slapta pasiųstas į Mėnulį 1973 metų pavasarį. Jis nusileido arti tos vietos, kur buvo nutūpęs "Apolonas 17", ir nukeliavo į jau žinomą vietą, kur astronautai buvo susidūrę su nežinomomis būtybėmis. Sekimo aparatūra stebėjo aplinką. Tačiau priartėti prie "gyvenamosios vietos" jam irgi nepavyko – pakeliui ryšys su aparatu nutrūko. Orbitos modulis perdavė į Žemę koduotą signalą: "Išsilaipinti Mėnulyje draudžiama. Jėgos įrodymas įvyks 15.00 GMT" – ir nurodytos vieno nacionalinio parko koordinatės.

Jėgos pademonstravimas

Nurodyto laiko visi laukė su didžiausiu nerimu. Kas bus? Gaisras? Sprogimas? Audra?

O atsitiko visai kas kita: keturių hektarų parko plote medžiai pirma neteko smulkių šakų, paskui stambių, liko stovėti pliki medžių stuobriai...

Ekspertai nusprendė, jog žmonės tapo gravitacinio ginklo panaudojimo liudininkais. Teko pripažinti Mėnulyje esančios civilizacijos nežemišką kilmę ir tai, kad ji Žemei gali kelti didelę grėsmę.

Įvairių mokslo sričių analitikai pradėjo sudarinėti tarpplanetinio konflikto situacijos scenarijų. Visi priėjo prie vieningos nuomonės, jog reikia stengtis tokio konflikto išvengti. Tos paslaptingos civilizacijos elgesys leidžia spręsti, jog ji yra uždara, nesistengianti bendrauti ir pasiryžusi ginti savo teritoriją. Kiek ji išsivysčiusi – sunku pasakyti, tačiau jų pademonstruoti sugebėjimai Žemės gyventojus įspėja elgtis labai atsargiai, nedaryti jokių provokacinių veiksmų.

Ir amerikiečiai paliko Mėnulį! Žinoma, reikėjo pasaulio visuomenei paaiškinti priežastis. Todėl buvo pasakyta, jog Mėnulis nekelia jokio susidomėjimo, tad tuščiai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus neverta.

Tačiau tuo pačiu metu buvo užmegzti kontaktai su rusais. Paaiškėjo, kad jie irgi Mėnulyje susidūrė su ten esančios civilizacijos atstovais, kurie ir juos pasiuntė namo.

Vairuotojo prisiminimai

Jis buvo kosminio aparato "Lunochod 2" vairuotojas. Štai ką jis pasakoja: "Mes susidūrėme su kažkuo visiškai netikėtu, nesuprantamu. Nors, kai dabar galvoju, man atrodo, kad to projekto vadovai seniai spėjo Mėnulį esant apgyvendintą.

Antraip kam būtų reikėję ant "Lunochodo" įtaisyti du kulkosvaidžius? Mes, vairuotojai, to nesupratome, o klausinėti nederėjo.

Aš vairavau "traktorių" (taip mes tarpusavyje vadinome "Lunochodą"), šalia buvo porininkas. Jis pirmas ir atkreipė dėmesį į keistą darinį. Kur ir kaip važiuoti, sprendėme ne mes, o mokslininkai. Jie pasikalbėjo ir nusprendė, kad reikia prie to objekto privažiuoti arčiau. "Traktoriaus" vairavimas – reikalas nepaprastas: sumažėjusi trauka, o svarbiausia – trijų sekundžių signalo pertrauka vertė viską daryti nepaprastai atsargiai. Įstrigsi – pastūmėti nebus kam. Ir nesuremontuosi. Todėl tuos penkiasdešimt metrų, kurie mus skyrė nuo objekto, įveikėme daugiau nei per valandą, nors kelias buvo stebėtinai lygus.

Kas penkias minutes sustodavome ir žiūrėdavome į objektą. Mūsų spėlionės palaipsniui virto įsitikinimu – prieš mus buvo dirbtinis statinys! Labiausiai jis priminė eskimų sniego namelį – kokių dviejų metrų skersmens pusiau sferinis kupolas!

Likus iki jo dešimčiai metrų "traktorius" sustojo, ir mokslininkai pradėjo karštai ginčytis, ką daryti toliau. Nusprendė pranešti projekto vadovams. Iš viršaus gavome įsakymą, laukti ir nieko nedaryti.

Mes ir laukėme, kol atvyks vadovybė.

Po kelių minučių ekrane vaizdas pasikeitė: kupole tarytum atsidarė, o toliau nuslinko į šoną durys. Iš kupolo išėjo į vabzdį panaši būtybė, o galbūt – robotas. Jis priėjo prie "Lunochodo" ir ryšys nutrūko.

Per tą laiką atvyko vadovai.

Juostą, kurioje buvo užfiksuotas tas padaras, suko kelias dešimtis kartų. Aš įsiminiau visas smulkmenas. Greičiau ten buvo ne vabzdys, o kažkoks į vėžį panašus padaras, maždaug metro dydžio.

Mums, žinoma, buvo priminta apie asmeninį parašą – mes neturėjome teisės salėje pasakoti apie tai, ką matėme, ničnieko, net projekto nariams, pavyzdžiui, pamainos vairuotojams, jau nekalbant apie savo namiškius ar pašalinius žmones.

Išjudinti "traktorių" mėginome kelias paras. Ketvirtą dieną buvo gautas gana keistas signalas. Tai buvo ne "paveikslėlis" ir ne telemetriniai duomenys.

Signalo šifravimu užsiėmė įvairiausi padaliniai. Kiek girdėjome, iššifravo specialiųjų tarnybų šifruotojai. Pasirodė, jog tik reikėjo suprasti, kad signalą reikia šifruoti pagal vieną lotyniško alfabeto kodą. Tai nustačius, viskas atsistojo į savo vietas: perskaitėm siųstą tekstą, pateiktą senąja lotynų kalba. Mes buvome paskelbti nepageidaujamais asmenimis "persona non grata", Mėnulis – suverenia "dangaus gyventojų" teritorija. Bet koks nesankcionuotas išsilaipinimas Mėnulio paviršiuje bus laikomas agresijos aktu.

Suprantama, jog tuo buvo sunku patikėti: pranešimas Žemės kalba! Ir dar tokia sena, jau mirusia! Buvo nutarta, jog čia kažkieno kvailas pokštas, suvaidinant, jog tai atėjo iš Mėnulio. Aišku, patikėti tokio mistifikatoriaus buvimu irgi buvo sunku, tačiau dar sunkiau sutikti, jog ten, Mėnulyje, kažkoks vėžių giminės padaras aiškinasi su Žemės gyventojais santykius klasikine senąja lotynų kalba. Patikrinus visas grandis, jokio kvailo pokštininko nustatyti nepavyko.

Paskui buvo pradėta skubiai ruošti naują "Lunochodų" seriją, jie jau buvo ne "traktoriai", o greičiau "tankai". Ant jų jau stovėjo ne kulkosvaidžiai, o kur kas galingesni ginklai. Jie iki šiol laikomi paslaptyje, todėl apie juos nekalbėsiu. Ir korpusas toks, kad jo lengvai neįveiksi. Mes juos išbandėme poligone, "įveikdami galimą priešą" iš skirtingų nuotolių. Kruopščiai, įtemptai ruošėmės trejus metus. Konstruktoriai "tankus" užbaigė, kol galų gale jie jau iš mašinų tapo karo dievais. Valstybiniame priėmime buvo patvirtinti iš jų keturi vienetai. Ruošėmės, bet širdyje buvo neramu.

Tačiau septyniasdešimt šeštaisiais projekto plėtra staiga buvo nutraukta. Mums leido suprasti, kad nei dabar, nei ateityje panašaus darbo nebus. Galiausiai, pareikalavę paskutinio parašo, mus paleido "į visas keturias puses". Aš iškarti įsidarbinau taksi parke. Gaila? Žinoma. Bet, antra vertus, jau geriau taip. Be karų!" – baigė pasakojimą Andrejus, buvęs "Lunochodo 2" vairuotojas.

Kur tiesa?

Nors šiandieninės JAV technologinis ir ekonominis išsivystymas leidžia kurti kur kas stambesnius aparatus, kalbėti apie Mėnulio kolonizaciją šalies valdžia atsisako ir nebetęsia Mėnulio eksperimentų. Kaip JAV vadovai, taupymo sumetimais, tačiau tokiu aiškinimu sunku patikėti. Knygos "Prarastas kosmosas" autorius Edvinas Raisa – geros reputacijos, į mistiką nelinkęs žmogus. Jis rašė tiesą, kurią patvirtino ne tik JAV, bet ir Rusijos Mėnulio tyrinėjimo projekto nariai.

Ar pavyks kada nors sužinoti, kas jie, tie Mėnulio gyventojai, taip atkakliai giną savo teritoriją, bendraują su mumis senąja lotynų kalba? Gal jie kontaktavo su Romos imperija? Gal jie gali apsilankyti Žemėje? Gal Romos, o anksčiau senovės graikų mitologija apie dieviškąjį panteoną, turi realių įvykių pagrindą? Gal tai tikrai kokia anticivilizacija, kurios agentai ir šiandien yra tarp mūsų. Tuomet kyla du svarbūs klausimai.

Pirma: ar šiandieninė žmonių civilizacija Žemėje tikrai yra nesaugi? Tai kodėl mes visu balsu įvairiausiais būdais kasdien perdavinėjame signalus apie savo buvimą visai Visatai? Juk vėliau ar anksčiau tie mūsų duomenys gali pasiekti ir grobuonis! Kaip mes nuo jų apsiginsime?

Antra: jeigu Mėnulyje esanti civilizacija nenori turėti su mumis jokių kontaktų, tai ar kitose planetose nėra ko nors panašaus? Ar susitiksime su jomis, atkakliai verždamiesi į kitas planetas? Štai nusileidę aparatai Marse kol kas jokios civilizacijos neužfiksavo. Tačiau kaip Žemėje, taip ir kitoje planetoje nėra kontroliuojamas kiekvienas paviršiaus metras. Todėl ir sklando mintis: ar tikrai tie JAV siunčiami aparatai į Marsą kažkaip sugedo? O gal jie pataikė nusileisti apgyventoje zonoje ir buvo atakuoti? Sunaikinti?

Kaip sunku žmonijai suvokti Visatos paslaptis! Juolab kad tie, kurie turi galimybių bent kiek jas atskleisti, slepia tai, kas svarbiausia!.. O mes tikimės atvirumo, gerų kontaktų su kitomis civilizacijomis! Juk visų pirma tarpusavio sutarimo reikėtų savoje planetoje.

Nesąmonė. Mėnulyje niekas negyvena. Kaip gali ateiviai mokėti lotynų kalbą Juk jie nebuvo žemėje Nu negaliu kokios čia nesąmonmės prirašytos

As irgi netikiu tokiom pasakom Tai tik kazkokios sapaliones ar speliones. Jei ten kas nors gyventu, seniai jau butume zinoje .
Isvis nera jokiu kitu civilizaciju . Per tiek tukstantmeciu butume jau juos sutike.

menulyje niekas negalli gyventi vien del to kad nera atmosferos
cia gal iz kokio fantastinio kurinio istrauktas

Mėletėlė rašė:menulyje niekas negalli gyventi vien del to kad nera atmosferos
cia gal iz kokio fantastinio kurinio istrauktas

Yra mūsų žemėje vienas vabaliukas kuris išgyvena BE deguonies, taigi prisitaikymui ribų nėra. Taigi negalima teigti, kad vien dėl to ten negali gyventi žmonės ar dar kas nors kita

nors is tiesu visko gali buti

nors is tiesu nelabai patikeciau tuo, nes nemanau kad rusas butugalejes taip laisvai pasakoti apie savo keliione, net ir zlugus sovietu sajungai ten labai mielai jauciama to pasekmes ir net dabar vadovai labiau primena sovietinius negu demokratinius.

vat ce galima ir pasiginčyti beje jei manot kad iš galvos ištraukiau irodymas http://www.info.lt/index.php?page=nauji ... h&id=60615 bejeta naujiena gan senoka

nu ir koks cia irodimas nejau ir laikrasti neali makaronu kabinti juk jie ir yra didziausi makaronu kabintojai

mėlytėlė visados apie laikraščiuos blogą nuomonę susidarai?

aisku ka bloga jus zinotum kokiu jie veju raso tai akis ant kaktos isoktu

nu gal prirašo vėjų jūsų nuomonė ia

duok man pavizdi kai sako tiesa?

dabar? iš kur aš tau duosiu pavizdy?

tai vot nes sunku pasakyti kur tiesa o kur melas
ziniasklaida labai lengvai sugeba manipuliuoti zmonemis
tie visokie zurnalistiniai tirimai leidzia belekokiam durniui kalbeti katik nori nesvarbu ar jie patikrino ar tai tiesa ar ne.