Diskusijos svečiuose pas mistrale

Dar viena cigaretė. Paskutinė. Jis susinervino. Šalia tuščio ‘Marlboro’ pakelio gulėjo revolveris.
Vėl paėmė gitarą. Pora kartų neritmingai perbraukė stygas. Pravirko. Buvo girdėti, kaip kieme žaidžia vaikai. Krykštavimas ir juokas plėšė jam ausis ir smegenis. Jis nekentė vaikų. Nekentė jis ir šiaip žmonių. Laimingų – ypač.
Jis grojo. Grojo Aktorių Trio ‘Kalėdas’. Dėl to, kad negirdėtų klegesio. Ir dėl to, kad mylėjo šią dainą. Grojo ilgai. Dainavo tik kartais ir visada tik vieną eilutę. Jis buvo nelaimingas.
Pirštai monotoniškai kabino stygą po stygos, spaudė akordą po akordo. Ilgai. Labai ilgai. Kol iš pirštų ėmė sunktis kraujas. Jis vis tiek grojo. Kruvinas grifas, apšviestas pilnaties, atrodė kerinčiai.
Jis pavargo. Padėjo gitarą. Pažiūrėjo į tuščią cigarečių pakelį. Ir į ginklą. Kaip jis atirado čia, balkone, ant palangės, jis nežinojo. O ir nenorėjo žinot. Nebenorėjo. Kišenėje rado kulką. Iš kur ji, irgi nežinojo.
Revolverio būgnelis pasisuko. Vėl ir vėlabai Kulka jau buvo lizde. Tik viena.
Jis šaus. Kažkada šiąnakt. Tris kartus. Jau seniai tai žinojo. Rusiška ruletė jį visada žavėjo. Žaidimai su mirtimi – taip pat.
Jis mylėjo tamsą. Ir gitarą. Ir balkoną. Tvirtai žinojo, kad geriausia vieta mirti – būtent čia ir dabar.
Drebanti ranka pakėlė revolverį nuo žemės ir prispaudė prie smilkinio. Pirmo šūvio jis nebijojo. Šovė. Trakštelėjo. Lizdas buvo tuščias.
Jis žinojo, kad tai nieko nereiškia. Atsitiktinumas. Norėjo vėl šauti. Neprisivertė. Nuleido ginklą. Ilgai vartė jį rankose. Šlapią. Jis niekada nesigėdijo ašarų.
Revolveris vėl prie smilkinio. Mintyse sukasi vis ta pati dainos eilutė. Jis visada žinojo, kad ji pavirs nekrologu sau.
Šovė.
Kruvini pirštai nebepalietė gitaros.
Balkono sienos daugiau nebegirdėjo dainos.
Jis mirė nelaimingas. To visada ir norėjo.

“Numylėtas tu, nemylėtas…”

Neblogas kurinukas.is kart apsimate tavo rasymo stilius,sakiniai tokie kapoti,juose pasakoma daug kas,emocijos ir tt,taciau jauciasi ju toks "kapotumas",panasaus rasymo stiliaus as dabar knyga skaitau:) hm,bet tai visiskai nera trukumas,tik pastebejimas:)

Ačiū. Nemoku ilgais sakiniais rašyt ir tiek.

Priezingybe man:)
Dar vienas pastebejimas -rusiska rulete.Daug kur naudoji,ivairiai ismastai ir perteiki reiksme sio zaidimo:)

Šiandien pirma jos darbo diena. Ji pati taip nusprendė. Gražiai susišukavo, ryškiai pasidažė. Ji norėjo atrodyti tobulai. Manė, kad viskas priklausys nuo išvaizdos. Prie savo labai trumpo sijono apsiavė tinklines kojines.
Dar kartą pažvelgė į veidrodį. Skubiai užgesino šviesą ir užtrenkė duris. Iki šios akimirkos ji žinojo, ką daryti. Nulipo laiptais žemyn ir sustojo. Gatvė, apšviesta tik geltonų žibintų, ją kiek gąsdino. Drebančiomis kojomis patraukė ten, kur manė geriausia pradėti.
Ant šaligatvio stovėjo dar trys merginos. Visos jos atrodė pavargusios.
Privažiavo automobilis. Ji įsėdo.
Lijo. Lijo šaltas rudeninis lietus. Ji sėdėjo kažkur gatvėje ir verkė. Neberūpėjo šukuosena ir makiažas. Ji jautėsi nešvari. Naiviai tikėjosi, kad lietus ją nupraus. Delne laikė pinigus. Tvirtai suspaudus.
Jautėsi pavargus. Ji nežinojo, kur dabar yra. Jau nebežinojo, ir kodėl taip padarė.
Namuose jos laukė mama. Sunerimusi. Liūdna. Su atšalusia vakariene.
Ji atsistojo ir bandė eiti. Jai skaudėjo. Kojos linko, svaigo galva. Privažiavo automobilis. Ji krūptelėjo. Norėjo bėgti, bet nesugebėjo. Automobilis nuvažiavo. Ji parklupo ant kelių ir ėmė klykti. Gatvėje daugiau nieko nebuvo. Niekas negirdėjo desperatiško riksmo.
Tebelijo. Pinigai tebuvo suspausti delne. Namuose tebelaukė mama.
Ji užmigo. Ant šaligatvio.
Po poros dienų laikraštyje pasirodė antraštė: ‘Gatvėje rasta išprievartauta penkiolikmetė’.
Ji tik norėjo būti laiminga. Ji žinojo, kad laimė – pinigai. Pinigai – bet kokia kaina. Pasirodo, klydo.
Beprotnamio gyventojai ją mylėjo. Nesvarbu, kad ji daugiau niekada nebenusišypsojo.

Sitas man labiau patiko nei pirmasis.Kazkaip uzstrigo pabaiga,su tuo beprotnamiu,nors gal ji ir per daug tragiska kaip tokiai situacijai:)

...geras... tikrai... man patiko....

Pirmasis darbas - nuspėjamas. Nuo pat pradžių aišku kuo baigsi. Todėl net finalo laukimas tampa nuobodžiu gumos tempimu. Jeigu nuoširdžiai - literatūrinė vertė nulinė. Siužetas nuobodus, sakiniai kapoti, nuvalkiotos frazės, jaunatviškas pigus dramatizmas.

Antrasis darbas. "Lijo. Lijo šaltas rudeninis lietus." - reikėjo dar keliskart pakartoti, pvz pridėti sakinį "Lijo jau ilgai. Lijo. Šaltai lijo". Ką noriu pasakyti - venk betikslio tuščiažodžiavimo. Tas pats ir su spaudžiamais pinigais, laukiančia motina. Darbai per trumpi, kad gautum vis primininėti skaitytojui tuos pačius faktus. Išvis, trūksta pačių charakterių, visų kodėl, kam ir t.t. Paskutinis sakinys išvis kelia šypseną - noras šokiruoti skaitytoją bet kokiu atvėju, net jei jo nešokiravo tekstas.

Na tai pradžia, svarbiausia dirbti.

Ačiū už įvertinimus.
Legionas, jei tamstos užrašas toje vietoje, kur turėtų būti miestas turi kokių nors asociacijų su knyga - gali eit velniop. Jei ne - dėkui už kritiką. Tik: tai mėgėjiški darbai, šedevrų nerašau. Man jie patinka. Nesvarbu, kad nuspėjami, nesvarbu, kad juokingi. (damn, vėl pasikartojau (nušaunam mane)).

P.S. Aš jauna. Turiu teisę pigiam dramatizmui.

Dar vienas:


Siautė pūga. Jis ėjo gatve lėtai ir nerangiai. Snaigės plakė jo veidą, o batai klimpo į sniegą. Jam nebuvo šalta. Jis virė. Viduje.
Laiptinės sienos atrodė klaikiai. Kažkas netoli jo buto durų nupiešė svastiką. Šiandien. Ryte jos dar nebuvo. Jis greit susirado raktus ir atidarė duris. Namuose buvo tuščia. Tai jį džiugino.
Neskubėdamas nusirengė paltą. Nusiavė ir į kampą numetė kerzus. Iš kuprinės išsiėmė cigaretes ir nuėjo į savo kambarį. Įjungė muziką ir sukniubo kampe.
Cigaretė po cigaretės, daina po dainos. Ir žvilgsnis. Gilus, užstrigęs ties plakatu ant durų. Jam skaudėjo.
Kažkas skambino. Jis susinervino. Paėmė telefoną ir sviedė į sieną. Įkyrus skambučio tonas nenutilo. Per silpnas. Per silpnas net išjungti tą bjaurų garsą. Jis šlykštėjosi savimi.
Atsikėlė ir išėjo. Netoli. Tik iki virtuvės. Jis buvo alkanas. Atidarė ir vėl uždarė šaldytuvą. Užkaitė vandens. Dabar jam buvo šalta. Viduje. Žinojo, kad arbata nesušildys, bet daugiau nieko nesugalvojo.
Jam tebeskaudėjo. Sielą.
Vanduo užvirė. Jis užplikė pakelį juodos arbatos. Labai dideliam puodelį. Atsisėdo į kampą virtuvėje. Užsimerkė. Karštas skystis karts nuo karto nudegindavo jam gerklę. Iš jo kambario aiškiai girdėjosi muzika. Jį tai ramino. Bet tik akimirkai.
Jis norėjo verkti. Bet nemokėjo. Vyrai neverkia.
Jis jautėsi sugniuždytas.
Už lango siautė pūga. Ant stalo blizgėjo peilis. Su juo mama paprastai pjausto duoną. Jis susimąstė.
Pasiraitojo rankovę. Priglaudė šaltus ašmenis. Perbraukė. Lėtai ir negiliai. Raudonas skystis krito ant virtuvinių plytelių. Mažais lašeliais. Jam tai patiko.
Jis trumpam nurimo. Šešios verkiančios krauju akys vienoje rankoje. Trys kitoje. Neapykanta sau buvo išlieta. Dalinai ir neilgam.
Muzika tebeskambėjo.
Galūnių skausmas kiek užgožė vidinį.
Jis nusprendė, kad tai veiksmingiausi vaistai gydyti sielą. Iš dalies jautė, kad meluoja. Apgaudinėja save. Bet buvo per daug išsunktas kasdienybės, kad elgtųsi kitaip.
Išvalė kraują, išjungė muziką, apsirengė ir išėjo. Grįžo vėlai naktį. Girtas. Piktas. Liūdnas. Pasiklojo lovą ir užmigo.
Ryte vėl pasiėmė peilį.

Dievas. rašė:Legionas, jei tamstos užrašas toje vietoje, kur turėtų būti miestas turi kokių nors asociacijų su knyga - gali eit velniop.

Spėju taikoma Salinger'į, deja, net neskaičiau. Smagus požiūris, jeigu tau įkando, o tu neturi už ką krimstelt atgal - kabinkis prie bet ko. Ar tas užrašas susijęs su knyga? Gal kažkiek. Bet tikrai ne su ta, kurią turite omeny. Einu pusiau velniop.

Hehe. Jei tamsta mano, kad man įkando, labai klysta. Siūlyčiau bandyt dar kartą.

Įsiterpdama į jūsų lengvažodžiavimąsi pasakysiu, jog man šie darbai daugiau ar mažiau patiko. Kapoti sakiniai sukuria emocijas, o labiausiai man patiko tai, kad sugebėjai visus tris tekstukus sukurti be vardų, kurie įrėmintų veikėjus. Tobulėk, ir toliau kurk

Perskaičiau, ir labai patiko, nesvarbu, kad aš apie rašymą neišmanau. Bet tas pyktis, skausmas perteiktas tiksliai, na bent mane pasiekė kūrinių atmosfera...Būčiau skaičius ir skaičius, labai laukiu daugiau tavo darbų

Mano savimeilė, šitaip glostoma, tuoj pakils į beprotiškas aukštumas. Ačiū.