Diskusijos svečiuose pas mistralę

Vėjas ir lietus draskė paskutinius medžių lapus. Jam patiko toks oras. Neskubėdamas, karts nuo karto išgąsdindamas žvirblius trynė šaligatvį. Jis buvo piktas, nusivylęs ir pasimetęs. Nežinojo, kur eiti.
Jis norėjo būti vienas. Nukiūtino į parką. Ant suoliuko, po skėčiu sėdėjo vienišas senukas.
Lietus įsismarkavo. Jį krėtė drebulys ir kiek gėlė kojas. Prisėdo po medžiu ir išsitraukė butelį vyno. Gero, brangaus, dar vakar iš tėvo pavogto vyno. Jis jautėsi blogiau. Norėjo rėkti. Jam kažką skaudėjo.
Neapykanta žmonėms jį kiek glumino. Jis norėjo mylėt. Vėlabai Bent jau savo šunį.
Vynas baigėsi. Po jo kojomis žlegsėjo purvas. Vis dar lijo.
Atrėmė galvą į medžio kamieną ir susimąstė. Ilgai ir varginančiai galvojo. Nuo to, o gal nuo alkoholio, jam bjauriai įskaudo galvą. Tai jį nervino. Pastaruoju metu jis buvo per daug įsitempęs. Jis jautė, kad tuoj viskas truks.
Atsistojo. Norėjo bėgt. Koordinacija buvo per daug sutrikusi. Lėtai ir neskubėdamas jis ėjo į niekur.
Koja užkliuvo už suoliuko. Jis paslydo ir rankomis užkabino senuką. Pastarasis piktai pažiūrėjo ir nusikeikė.
Styga persitempė. Jis pratrūko. Drebančios rankos, klykianti širdis. Jam reikėjo išsilieti.
Greitoji išvežė senuką.
Jis vis dar tebestovėjo už medžio ir viską stebėjo.
Jautėsi laisvas, pyktis atslūgo.

Laiškas.


Sveika, mieloji. Vėl nėra priežasčių gyventi? Man irgi. Gotas šiandien ypač piktas. Gaila, depresijai užpakalio kerzu neišspardysi. Bet, mergyt, juk ne apie tai aš norėjau su tavim savo neaprėpiamo intelekto galiomis pasidalinti.
Klausysim The Cure? Šitie vaistai gydo? Nežinau, bet Kretinas taip sakė. Taip. Ne.
Piktas gotas žino, kas šiandien nutiko. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas gerai. Dabar ilgai būsi nelaiminga, idant suvoktum, kokia supista mėšlo krūva yra tai, ką paprasti ir ne tokie gotiški mirtingieji vadina gyvenimu. Vienok – praeis.
Sakai, nusispjaut tau? Meluoji, brangioji… Meluoji. Juk tau mamytė sakė, kad meluot negražu? Sau – ypač.
Pamatei tikrąjį žmogaus veidą. Na ir? Šaunu, manyčiau. Juk pati sakei, kad geriau skaudi, bet tiesa. Žmonės – bjaurybės. Jau koktu tau tą kartot.
Būk laiminga vien dėlto, kad visas tavo turtas netelpa „Maximos“ maišely. Sakai, primityviai bandau lipt ant sąžinės? Oj, ne. Tiesiog pabrėžiu niekam neįdomų ir neaktualų faktą. Nekenti manęs? Ir gerai darai. Manęs privalu nekęsti. Juk aš piktas gotas.




Bla, bla, bla. Gotas.







Ji mėgo taip elgtis. Mėgo rašyti sau laiškus nuo įsivaizduojamo draugo. Taip išvengdavo konflikto su savimi. Visas jos ideologijai prieštaraujančias mintis išsakydavo gotas. Ji nekentė. Iš tikrųjų nekentė. Nesvarbu, kad jis buvo tik kita jos emocijų, jausmų ir proto pusė. Ta pusė, kurios niekada niekas nematė.
Tai buvo vienintelis būdas galvoti. Nuolatinė kova su juo. Ir su savimi. Kova tarp to, kokią ją mato kiti, ir to, ką ji jaučia ir mąsto iš tikrųjų. Atrodyti pažeidžiama neleido orumas. Net prieš save.





Laiškas II.


Labas, mažasis nuopisa. Ačiū, kad kaip visada mane padrąsini ir visapusiškai remi. O taip, ir aš moku būti sarkastiška.
Sakiau gi. Man riebiai nusispjaut. O tu, brangusis benkarte, toliau klaidžioji kažkokiais neatpažintais subkultūros labirintais ir savęs gailiesi.
Turiu aš priežasčių gyventi. Turiu.
Mano vertybių skalė neapsiriboja kitais žmonėmis. Jų jausmais ir erudicija. Manding, intelektas nebemadingas.
Neklausysim The Cure. Nėra ligos, nereikia ir vaistų. Klausysim Razausko. Ir Joy Division. Tyčia.
Tavo strėlės į mane nepataiko. Bandyk dar kartą.





AŠ.






Laiškas III.


Išvardink tris priežastis gyventi.
Jei mano strėlės netaiklios, kodėl manęs nekenti?





Gotas.








Ji neberašė atsakymo. Ironiška kalė – gotas vėl užspaudė į kampą.
Ji pavargo kovot. Suprato, kad gotas neįveikiamas. Ji būtų mielai jį nugalabijusi ir tiesiog gyvenusi. Tačiau tas bjaurybė nuolat rašydavo laiškus. Apeliacijas į jausmus. Į maištą. Į žmogų. Tikrą ir nesuvaidintą.
Mintyse ji nužudė gotą. Atsigulė ir užmigo. Žinojo, kad rytoj gaus dar vieną laišką.