Alberas Kamiu
Mano gyvenimo paslaptis: ?sivaizduoti Diev? be ?mogaus nemirtingumo
Alberas Kamiu
Jis vis? gyvenim? prie? savo nor? ie?kojo ir reikalavo i? savęs atsakymų, kuriuos ?ino tik Dievas
Viljamas Folkneris - apie Alber? Kamiu
67 dienos skiria did?io pranc?zų m?stytojo, ra?ytojo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu (Albert Camus) gimimo ir mirties metines. A.Kamiu gim? 1913 m. lapkri?io 7 d. pranc?zų Al?yre, Mondovio miestelyje,bera?t?s ispan?s Katerinos Santes ir pranc?zų ?emdirbio Liusjeno Kamiu ?eimoje.
1960 m. sausio 4 d., 13.55 val., kelyje i? Lurmareno ? Pary?ių dideliu grei?iu va?iavęs automobilis trenk?si ? med?… I? metalo lau?u virtusios ma?inos i?traukus A.Kamiu k?n?, ?varko ki?en?je buvo rastas traukinio bilietas: beliko padaryti i?vad?, kad tik paskutiniu momentu ra?ytojas nutar? automobiliu gr??ti ? Pary?ių. Dar tris dienas po jo ??ties Eberto (Hebertot) trup?s aktoriai, tuo metu gastroliavę Pranc?zijos pietuose su A.Kamiu inscenizacija pagal F.Dostojevskio „Kip?us“, gaudavo ra?ytojo lai?kus i? Lurmareno, kurie baigiasi ?od?iais:
Nepraraskit ?po,
S?kmingo darbo.
A? neu?mir?tu j?sų,
A? su jumis!
Vos prie? dvejus metus tapęs Nobelio literat?ros premijos laureatu „U? k?ryb?, i?ry?kinusi? problemas, kylan?ias n?dienos ?monių s?mon?je“, ra?ytojas kalboje, pasakytoje ?vedijos karali?kojoje akademijoje, apib?dino save kaip „beveik jaun? ?mogų, turting? vien abejonių ir dar tik prad?tos k?rybos“. Jis taip ir pasitrauk?, nepad?jęs paskutinio ta?ko (neu?baigtas liko ir romanas „Pirmasis žmogus“), palikęs savo k?ryb? atvir?, nebaigt?. ?iandien galime tik sp?lioti, kokias auk?tumas ji b?tų pasiekusi, nes A.Kamiu - nuostabios asmenyb?s, veiklos ir k?rybos lydinio pavyzdys. Jis apibendrino savo epochos konfliktus, problemas ir sugeb?jo jas nugal?ti nenumaldoma teisingumo, gyvenimo aistra, nuolatiniu ?mogi?kojo orumo teigimu, solidarumo, teisyb?s siekimo paie?ka. Jam buvo svetimas bet koks prisitaik?li?kumas: ideologinis, socialinis ar moralinis.
A.Kamiu buvo tapęs Pranc?zijos s??in?s balsu. Tai jis 1949-aisiais kviet? ginti pasmerktus mirti Graikijos komunistus. Tai jis 1952 metais i?stojo i? UNESCO, kai ? j? buvo priimta frankistin? Ispanija. Kai sovietin? armija 1953 metais tankais mal?ino darbininkų riau?es Rytų Berlyne, Miutualit? (Mutualite) sal?s trib?noje A.Kamiu teig?: „Kai darbininkas bet kurioje pasaulio vietoje pakelia kum??ius prie? tankus ir ?aukia, kad jis nes?s vergas, kas b?sime mes, jeigu ?i?r?sime ? tai abejingai?“ Tai jis 1956 metais ?vairiuose mitinguose pasmerk? sovietin?s armijos invazij? Vengrijoje, kviet? visus Europos ra?ytojus kreiptis ? JTO ir paremti sukil?lių reikalavimus; para?ęs ??ang? knygai „Nad?io byla“, jis materialiai pad?jo ?kalintų bei nu?udytų vengrų ra?ytojų ?eimoms.
1951 metais pasirod?iusioje filosofinių es? knygoje „Mai?taujantis žmogus“ A.Kamiu i? pagrindų kritikuoja marksizm?. Gindamas asmenyb?s mai?t? prie? neteisybę, jis pasmerk? revoliucijas, vedan?ias tik prie teroro ir totalitarinio komunizmo. „Proletariatas neturi misijos. Jis - tik viena galingų priemonių revoliucinių asketų rankose“, - ra?? knygoje A.Kamiu.
Prasid?jo ilga ir negailestinga dvikova su visa kairi?ja spauda. ?iauriausia polemika ?sipliesk? su ?.P.Sartro (J.P.Sartre) redaguojamu ?urnalu „Le Temps Modernes“, padariusi gal? buvusiai dviejų ra?ytojų draugystei. F.?eansonas (F.Jeanson) tame ?urnale apkaltino A.Kamiu noru i?silaisvinti i? istorijos ir paremti kapitalizm?, aukojant „revoliucijas pseudoistorijos pseudofilosofijai“. „Dievas jums kur kas labiau r?pi nei ?mon?s“, - ra?? F.?eansonas. Jam atsakydamas A.Kamiu prane??, jog jie kartu su ?.P.Sartru yra „ nukreipę istorijos linkme tik savo fotelius“, o ?.P.Sartrui dar „u?met?“:„teisybę pasakius, j?sų bendradarbis nor?tų,kad b?tų mai?taujama prie? visk?, i?skyrus komunistų partij? ir komunistinę valstybę”. 1952 metais galutinai nutr?ko ?.P.Sartro ir A.Kamiu draugyst?.
„Laisv?s a? i?mokau ne i? Markso… Jos mane i?mok? skurdas“, - ra?? A.Kamiu knygos „I?virk??ioji ir geroji pus?“ pratarm?je. Ir toliau: „Skurdas niekad nebuvo man nelaim?: ?viesa skleid? jame savo turtus. Net mano mai?tavimai buvo jos nutvieksti“.
„(…)Alogi?kas i??okimas i? nihilizmo prarajos ir yra toji dovana, u? kuri? skaitytojai jau?iasi es? A.Kamiu d?kingi. B?tent tod?l jis ir su?adina jiems tikros meil?s jausm?. F.Kafka sukelia gailest? ir siaub?, D?.D?oisas (Joyce) - susi?av?jim?, M.Prustas (M.Proust) ir A.?ido (A.Gide) - pagarb?, ta?iau n? vienas n?dienos ra?ytojas, i?skyrus A.Kamiu, man regis, n?ra suk?lęs meil?s jausmo. Jo mirtis 1960 metais buvo jau?iama kaip asmenin? netektis visame literat?ros pasaulyje“, - ra?? ?inoma amerikie?ių literat?, intelektual? S.Zontag (S. Sontag).
A.Kamiu k?ryba, didel? dalis jo min?ių n?ra ir ?iandien praradusi aktualumo.
Skaitytojams pristatome 1951 metais, ?v.Kal?dų dien?, laikra?tyje „Le Progres de Lyon“ i?spausdint? interviu su A.Kamiu „Neapykantos vergov?“. Tre?iadienio numeryje (po Naujųjų metų) bus publikuojamos ra?ytojo prane?imo, skaityto 1948 metais Liatur-Muburo (Latour-Moubourg) dominikonų vienuolyne, i?traukos bei tais pa?iais metais Emilio Simono rengto interviu su A.Kamiu bei i?spausdinto laikra?tyje „La Revue delaire“ fragmentai.
Kazimieras VIKONIS
Neapykantos vergov?
Ar jums atrodo logi?ka gretinti du ?od?ius: neapykanta ir melas?
Neapykanta savaime yra melas. Ji instinktyviai u?slopina didelę ?mogaus dal?. Neigia tai, kas kiekviename ?moguje verta u?uojautos. Vadinasi, ji i? esm?s meluoja apie daiktų tvark?. Melas yra subtilesnis. Kartais meluojama be neapykantos, papras?iausiai i? savimeil?s. O kiekvienas žmogus, kuris neken?ia, tam tikra prasme bjaurisi savimi. Tad tarp melo ir neapykantos n?ra loginio ry?io, ta?iau yra beveik biologinis ry?ys, siejantis neapykant? su melu.
Ar ?iuolaikiniame tarptautinio ?nir?io draskomame pasaulyje neapykanta da?nokai neu?sideda melo kauk?s? Ir ar melas n?ra vienas geriausių neapykantos ginklų, gal net pats klastingiausias ir pavojingiausias?
Kitos kauk?s neapykanta u?sid?ti negali, ji negali apsieiti be ?ito ginklo. Negalima neapkęsti nemeluojant. Ir, prie?ingai, negalima kalb?ti tiesos, kol neapykantos nepakei?ia supratimas. (Tai neturi nieko bendra su neutralumu - A.Kamiu past.) Devynios de?imtosios laikra??ių ?iuolaikiniame pasaulyje daugiau ar ma?iau meluoja. Pasaulinei spaudai - su menkomis i?imtimis - ?iandien nepa??stama kita hierarchija. Netur?damas i? ko pasirinkti, a? simpatizuoju tiems laikra??iams - jų nedaug, - kurie ma?iausiai meluoja, nes prastai neapken?ia.
O ?iuolaikiniai neapykantos pavidalai pasaulyje? Ar yra naujų, atitinkan?ių doktrinas arba aplinkybes?
XX am?ius, ?inoma, nei?rado neapykantos. Ta?iau jis ugdo ypating? neapykantos r???, vadinam? ?alt?j? neapykant?, susijusi? su matematika ir dideliais skai?iais. Skirtumas tarp K?dik?lių ?udymo ir m?si?kio s?skaitų suvedin?jimo - tik masto skirtumas. Ar jums ?inoma, kad per dvide?imt penkerius metus, nuo 1922-ųjų iki 1947-ųjų, 70 milijonų europie?ių - vyrų, moterų ir vaikų - buvo i?rauta i? savo aplinkos, i?tremta, nu?udyta? ?tai kuo virto humanizmo ?em?, kuri?, nepaisant visų protestų, reikia ir toliau vadinti niek?i?ka Europa.
Kokia i?skirtin? melo reik?m??
Jo reik?mę lemia tai, kad jokia vertyb? negali su juo susijungti ne??dama. Melo privilegija - jis visuomet nugali t?, kuris m?gina juo pasinaudoti. ?tai kod?l Dievo tarnai ir ?mogaus myl?tojai i?duoda Diev? ir ?mogų nuo tos akimirkos, kai tik susitaiko su melu d?l prie?as?ių, kurias tiki esant auk?tesnes. Ne, joks didis dalykas niekad nebuvo sukurtas meluojant. Kartais melas leid?ia gyvuoti, ta?iau niekada nepakyl?ja. Tikrasis aristokrati?kumas, pavyzd?iui, n?ra kautis dvikovoje. Visų pirma tai - nemeluoti. Teisingumas savo ruo?tu nerei?kia atidaryti vienus kal?jimus tam, kad u?darytum kitus. Jis rei?kia visų pirma nevadinti gyvenimo minimumu to, kas vargiai i?maitina ?unų ?eim?, nevadinti proletariato i?laisvinimu radikalaus visų prana?umų panaikinimo, - juos darbininkų klas? i?sikovojo per ?imtmet?. Laisv? nerei?kia kalb?ti kas pakli?va ir steigti skandalus m?gstan?ius laikra??ius bei ?vesti diktat?r? d?l b?simo i?laisvinimo. Laisv? visų pirma rei?kia nemeluoti. Ten, kur plinta melas, prasideda arba ?siam?ina tironija.
Ar mes esame meil?s ir tiesos nuosmukio liudytojai?
I? pa?i?ros ?iandien visi myli ?monij? (kaip kad m?gsta bif?teks? su krauju) ir visi laiko ties? kal?jime. Bet tai ir yra paskutin? dekadanso riba. Tiesa spiste spinta vir? nu?udytųjų savo s?nų.
Kur yra dabartiniai „teisieji“? (Aliuzija ? A.Kamiu pjesę „Teisieji“.)
Daugiausia kal?jimuose ir lageriuose. Bet ir laisvi ?mon?s ten. Tikri vergai kitur. Jie diktuoja savo ?sakymus pasauliui.
Ar ?iuolaikin?mis s?lygomis Kal?dos gal?tų b?ti dingstis apm?stymams apie paliaubas?
Kam laukti Kal?dų? Mirtis ir atgimimas - kasdieniai dalykai. Kasdieniai dalykai yra neteisyb? bei tikrasis mai?tas.
Ar j?s tikite paliaubų galimybe? Ir kokios b?tų tos paliaubos?
Tokios, kokias pasieksime prie?indamiesi be paliaubų.
„Sizifo mite“ j?s ra??te: „Naudinga b?tų tik ta veikla, kuri pertvarkytų ?mogų ir ?emę. ?monių a? niekada nepertvarkysiu. Bet reikia elgtis taip, tarsi b?tum…“ Kaip j?s ?iandien i?rutuliotum?te ?it? mint? m?sų interviu kontekste?
Tuomet a? buvau didesnis pesimistas nei dabar. Tiesa, kad nepertvarkysime ?monių. Bet mes jų nepa?eminsime. Prie?ingai, truput? juos pakyl?sime, pasitelkdami atkaklum?, kov? su neteisingumu savyje ir kituose. Teisyb?s au?ra mums nebuvo pa?ad?ta, sutarties n?ra, kaip sako Lui Giju (Louis Guilloux). Ta?iau ties? reikia sukurti, kaip kuriama meil?, kaip kuriamas supratimas. I? tikrųjų nieko n?ra duota nei pa?ad?ta, bet viskas ?manoma tam, kuris pasirengęs ?ygiui ir rizikai. B?tent ?itų la?ybų reikia kirsti dabar, kai d?stame nuo melo, kai esame prispirti prie sienos. Reikia ramiai, bet nenumaldomai siekti rezultato, ir durys atsivers.
kamiu vienas mylimiausias mano ra?ytojas... negaliu man labai patinka kaip jisai ra?o... jis nobelio premijos laureatas, manau tikrai jis jos nusipelnęs.. priimdamas t? premij? jis pasak?:
Priimdamas apdovnojim?, kuriuo mane teik?si pagerbti j?sų laisvoji Akademija, a? jau?iu ypa? didel? d?kingum?, nes suvokiu, kaip labai ?is atpildas pranoksta mani asmeninius nuopelnus. Kiekvienas žmogus, juolab kiekvienas menininkas geid?ia b?ti pripa?intas. A? irgi. Bet su?inojęs apie j?sų sprendim?, a? negal?jau susilaikyti nepalyginęs jo sukelto atgarsio su tokiu savim, koks esu i?tikrųjų. Ir kaip žmogus, dar gana jaunas, kurio visas turtas t?ra vien abejon?s ir ra?omas k?rinys, žmogus, pratęs gyventi darbo vienatv?je ar draugyst?s prieglobsty, kaipgi jis b?tų gal?jęs ramiai, be panikos i?klausyti nuosprend?, kuris j?, vien?, u?sisklendus? savyje, staiga nublok?t? ? akinan?ios ?viesos sraut?? O ir k? jis gal?jo jausti priimdamas ?i? pagarb? tokiu metu, kai kiti Europos ra?ytojai, netgi patys didieji, priversti tyl?ti, o jo gimtoji ?em? be paliovos niokojama?
A?, ?inoma, sutrikau ir pajutau vidin? nerim?. ?iaip ar taip, nor?damas susigr??inti ramybę, tur?jau susitaikyti su pernelyg dosniu likimu. O negal?damas prilygti jam tik savo nuopelnais, nesugalvojau nieko kito, kaip pasitelkti ? pagalb? tai, kas vis? gyvenim? palaik? mane pa?iais kra?tutiniausiais atvejais- savo meno ir ra?ytojo vaidmens samprat?.
tai toli gra?u ne visa kalba, bet nenoriu dabar visos ra?yti..(: mane ji labai su?av?jo..
o juk jei skaityti moki,tai matai,kad ten yra zodis 
